Simona Aglinskienė: “Imu iš gyvenimo viską, ką jis man pasiūlo”

Kiekviena iš mūsų nors kartą pagalvojame, kodėl taip nevienodai atseikėta skaudulių ir laimės, vargų ir džiaugsmų, ligų ir sveikatos, nepritekliaus ir pinigų?  Kodėl kai kurioms viskas, ko jos imasi pavyksta kaip iš vadovėlio, o kitoms, atvirkščiai, viskas krinta iš rankų? 

Gal tiesiog yra kažkokios taisyklės, kuriomis vadovaujantis labai paprastai galima tvarkyti savo kasdienybę?

Daugumos moterų gyvenime esti visko po truputį, bet yra tokių, kurioms negana, to ką turi.

Tokia yra Joniškėlyje (Mažeikių raj.) Simona Aglinskienė (32), imanti iš gyvenimo viską, ką tik jis pasiūlo. Dievulio valia nuo gimimo Simona nevaikšto. Tačiau, nepaisant to, per gyvenimą važiuoja  su didžiuliu užsispyrimu – savo laimės, sėkmės, meilės, harmonijos link.

Simona, gyvenimas Tau nepagailėjo išbandymų. Kaip pavyko su jais susidraugauti?

Buvau normalus vaikas, norėjau mokytis. 4 metus mama mane kiekvieną dieną nuveždavo į mokyklą ir po pamokų parsiveždavo. Tą laikotarpį  jaučiausi pilnaverte mokine kaip ir visi kiti. Kadangi mano vidurinė mokykla nebuvo pritaikyta neįgaliukams, į mokyklą nuo 5  iki pat 12 klasės ateidavau tik vieną kartą per savaitę trečiadieniais. Visą kitą laiką mokinausi namuose. 

Kai baigiau 12 klasių, man buvo 19 metų. Aš labai prašiau mamos, kad mane išleistų mokytis į dienines studijas. Manimi visi nepasitikėjo dėl to, kaip aš pati fiziškai susitvarkysiu. Net mamą buvo sunku įtikinti. 

Buvo tokių žmonių, kurie už akių sakydavo „Ar jai to reikia“ ? Jaučiausi labai sumenkinama ir žlugdoma. Jei jau sėdi rateliuose, tai neturi protelio, neturi jokių siekių. 

Taip, sėdint namuose,  mano akiratis būtų žymiai siauresnis, gal būčiau tik žiūrėjusi „muilines“ (serialai), gal depresuočiau,gal būčiau pradėjusi gerti, gal vidinis tikėjimas būtų išblėsęs, gal būčiau praradusi viltį. Aš labai sunkiai išsikovojau visą šią gyvenimo pilnatvę. Sunku buvo pasiekti galimybę studijuoti, galimybę išeiti kitur gyventi savarankiškai, be jokios pagalbos.

Nors tavo judėjimas apribotas, sėkimingai baigei aukštąją mokyklą.

Žinojau, kad labai norėsiu studijuoti. Paklausiusi draugės rekomendacijų, išvažiavau mokytis į Šiaulių universitetą. Nors pirmi dveji metai buvo tikra tragedija, informatikos bakalauro studijas baigiau su ašaromis, mokytis man labai patiko.

Magistro studijoms kartu su grupioke stojome į mums visai naują sritį  „Tarptautinis ugdymas ir tarpininkavimas“. Taip tiksliukė atsirado pas humanitarus. Specialybė labai įdomi, susipažinom su įvairiom kultūrom, tautybėm, religijom, turėdavom visokių praktinių užsiėmimų su jehovistais, krišnaitais, su bendruomenėm. 

Magistrinį darbą rašiau apie tai, kaip moteriškumą suvokia neįgalios moterys merginos, patyrusios traumą kažkurio gyvenimo momentu ir kaip moteriškumą  suvokia  tokios kaip aš, jau gimusios su negalia. Koks yra tas moteriškumo suvokimas, kas daro įtaką moteriškumui, kas tą moteriškumą sužlugdo?

Tik pradėjusi mokintis magistrantūroje gavau darbą,. Ir štai,  jau 9 metus dirbu toje pačioje socialinėje įmonėje UAB „Eurointegracijos projektai“. Buvau ir projektų rengimo asistente, ir viešosios nuomonės tyrėja, rašiau miesto aplinkos analizes. Dabar programuoju, organizuoju renginius, mokymus, esu projektų koordinatorė.

Ilgą laiką Tau padėdavo mama, o kokia buvo savarankiško gyvenimo pradžia?

Pradžia buvo 16 metų, kai išvažiavau į neįgaliųjų stovyklą Vilniuje. Ten aš išmokau pažinti savo kūną, išmokau pati pasirūpinti savo higiena. Štai, tada, lyg persimainiau. Ir dėl to persimainymo buvo sunkiau ne man, bet mamai, nes man nebereikėjo pagalbos. 

Toje stovykloje aš pasijutau ne šiaip žmogumi, ne šiaip 16 metų paaugle, bet pajutau, kad esu mergina. Pamačiau, kad aš irgi galiu kažkam patikti. 

Esi laimingai ištelėjusi. Kaip susipažinai su savo būsimuoju vyru?  

Užsienio stovyklose visada turėdavau simpatijų, paflirtavimų, „drugelių palakstymų“. Kitataučiai daug paprasčiau žiūri į neįgalųjį, nebijo ratų. Ir dėmesys tikras, nuoširdus.Pasijunti moterimi, nes gailesčio mes nemėgstam. Žinoma, stovykla yra viena, bet gyvas nuolatinis kasdienis bendravimas daug svarbiau.

Buvo eilinė vasara, išvažiavau į jogos kursus 10 d. į stovyklą Monciškėse. Ten pirmą kartą ir pamačiau Marių, barzdylą baikerį. Sako nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis, man buvo atvirkščiai (juokiasi) Pamažu pradėjom bendrauti . Draugai labai norėjo mus supiršti. Dar draugaudami nusipirkome būstą, pamažu jį tvarkėmės, nes gyventi „susimetus“ mums nėra taip paprasta, be to aš nenorėjau  kurti šeimos be santuokos.

Marius pasipiršo mūsų namuose, verkėm abu. Jau net neprisimenu ką sakė, buvo tiek daug emocijų…

Su kokiom nuotaikom kibai į žmonos pareigas?

Buvo baisu palikti mamą, mūsų ryšys labai stiprus. Gaila buvo išeiti, abi verkėm.

Man santuoka buvo labai svarbu. Esu tikinti, todėl man tai ne tik popieriukas. Esu laiminga, kad sukūriau kažką savo. Pasiseks – nepasiseks, jau kaip Dievas duos. 

Sausio mėnesį  su vyru nusprendėme tvarkytis dokumentus vaikelio globai. Bus naujų iššūkių.

Simona, kaip apibūdintum save vienu sakiniu?

Pačiai labai sunku, bet ką daugelis draugų apie mane pasakytų, tai – „Imanti viską iš gyvenimo, ką jis siūlo“. Jeigu tik pasitaiko galimybė – išbandau, „nededu į kojas  (juokiasi)“. 

Kokios tavo stipriosios savybės?

Esu empatiška. Komunikabili.

Stengiuosi būti stipri, kad ir kaip blogai viskas atrodytų.

Nepasiduodu depresijai, žiūriu į viską optimistiškai nors ir ne viską galiu gyvenime pasiekti (nekaltinant vien vežimėlio) dėl neryžtingumo, dėl baimės nusivilti.

Silpnybių turi?

Dar vis mokausi būti kantri. Aš juk Avinas pagal Zodiaką, noriu visko čia ir dabar!

O kokios tavo moteriškos silpnybės? 

Ramiai praeinu pro rankines ir batelius, tačiau vieną silpnybę turiu – ilgaplaukiai vaikinai. Pamatau ir kažkaip gera pasidaro, na juk pasvajoti galima (juokiasi).

Simona, ar tau patinka keliauti?

Labai. Pati pirmoji piligriminė kelionė autobusu į Lurdą buvo 20 metų. Aplankėm 12 šalių, o po šios kelionės dar tais pačiais metais išvykau į stovyklą „Malta camp“. Čia susirenka neįgaliukai su lydinčiais asmenimis  iš visos Europos. Šeimos nariai kartu važiuoti negali, jiems leidžiama ta proga pailsėti ☺ 4 kartus važiavau į Lurdą, ir 6 kartus į  „Malta camp“ (kiekvieną kartą naujoj šaly). \

Stovykloje visada prigalvodavo mums naujų potyrių: karuselės, traukinukai žemyn galva, oro balionai,jodinėjimas, išvykos į miestą, muziejai, naikintuvų aerodromas, zoologijos sodas. Teko netgi Ferrari pasėdėti ir gal 150 km/val greičiu pasivėžinti, buvo labai baisu. Dviejų vaikinų pagalba man pavyko patirti, ką reiškia nusileisti baseino atrakciono takeliu.

Dabar patinka po Lietuvą keliauti su vyru (pasitikrinam, kur mums pritaikyta). Man iš Žemaitijos lygumų, vietovės, kur kalnai kalneliai, labai gražu.

Simona, kokį gyvenimą įsivaizduoji po 10 metų? 

Įsivaizduoju darnią ir pilnavertę šeimą, su šalia bėgiojančiu mažyliu ar mažyle, su tuo pačiu vyru. Gal daugiau keliausime, labiau save palepinsime. Kažkokių kardinalių pasikeitimų nenorėčiau.

Šiandien viskas atrodo gerai, tai tikiuosi, kad ir po 10 metų viskas bus gerai.

Ko sau palinkėtum?

Daugiau kantrybės. Kad ir kaip būtų sunku, noriu būti išmintinga…

Teksto autorė: LAURA CIBULSKAITĖ, Rašymo laboratorijos „Lab’as MANO TEKSTAI“ studentė

Foto: asmeninio archyvo nuotraukos

 

0 komentarai (-ų)

Komentaras

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *