Vilma Bartuškaitė: „Papuošalai žmogui, plaukiančiam prieš srovę“

Jos rankose atgyja medžio plaušelis. Rodos, ima kvepėti džiovintos gėlės žiedas. Sugurgžda balto biraus smėlio kruopelės – štai taip menininkės Vilmos Bartuškaitės pirštams paklūsta gamtos dovanos ir kaprizingoji epoksidinė derva. 

Tačiau su šia įnoringa kūrybine medžiaga, kaip sako išskirtinių papuošalų kūrėja Vilma, privalai susidraugauti, antraip nieko nesigaus. „Dervą reikia jausti, netgi gerbti ir dirbant su ja laikytis griežtų taisyklių, – pasakoja moteris, prieš dešimtmetį kardinaliai pakeitusi profesiją.

Iš leidybos srities pasukusi į menus, Vilma įkūrė dovanų parduotuvę. Paskui tapė ant šilko, penkerius metus mokėsi tapybos, gamino sieninius laikrodžius, kūrė įvairiausius rankdarbius. 

Tačiau vieną dieną kūrybinga moteris nusprendė pabandyti sukurti papuošalą iš epoksidinės dervos ir ši įdomi, gana retai naudojama medžiaga, ją tiesiog užvaldė. Vilma pradėjo eksperimentuoti, iš epoksidinės dervos kurti žiedus, auskarus, pakabukus, įvairius suvenyrus. 

Šiandien Vilma turi savo papuošalų studiją „bARTu studio“, kurioje gimsta subtilūs vienetiniai kūriniai. Drąsi, eksperimentuoti mėgstanti kūrėja pastaruoju metu orientuojasi į unisex stiliaus papuošalus,  kurie tinka ir moterims, ir vyrams. 

Kodėl Vilma pasirinko būtent šią juvelyrikos kryptį, kaip jai pavyksta susidraugauti su įnoringa kūrybine medžiaga – epoksidine derva – ir iš jos sutverti įstabaus grožio papuošalus? 

Apie šias bei kitas papuošalų kūrimo subtilybes V. Bartuškaite kalbamės sostinės centre, kavinukėje gurkšnodamos mėgstamiausią kūrėjos gėrimą – kavą. „Be kavos – nė žingsnio,“ – šypsosi pašnekovė.

Vilma, jei be kavos – nė žingsnio, kiek tuomet kavos puodelių išgeriate per dieną?

Esu pelėdų pelėda ir mano rytai – labai vėlyvi. Kol nepasimėgauju pirmuoju puodelio kavos, negaliu nei mąstyti, nei kalbėti, nei pradėti darbų. Per dieną išgeriu du-tris puodelius. Bet gurkšnoju visą dieną, nes atšalusi kava man irgi labai skani.

Koks buvo pirmasis papuošalas iš epoksidinės dervos, kuris paskatino jus užsiimti dabartine veikla?

Tai buvo žiedas iš medžio su gana didele dervos „akimi“. Sukūriau jų dešimtis. Po kurio laiko „akis“ dingo, ir pradėjo rastis kur kas paprasetesni ir lakoniškesni papuošalai.

Iš šalies atrodo, jog jūsų kūryba „pakylėta“ ir lengva veikla. Ar tikrai?

Oi, tikrai ne. Derva – įnoringa “damutė”, reikia atsižvelgti į jos norus ir diktuojamas taisykles. Žinoma, man lengva taip kalbėti dabar, po penkerių metų „derėjimosi, piršimosi į draugus ir šliaužiojimo ant kelių“ prieš įnoringąją kūrybinę medžiagą. Bet jau galiu drąsiai sakyti: dabar mes – beveik draugės.

Kaip derva „baudžia“, jeigu skubate, nesilaikote instrukcijų? Ar daug gaminių teko išmesti? 

Patikėkit, šiukšlių dėžėje nevykusių dirbinių tiek pat, kiek ir vykusių ant mano stalo ar užsakovų rankų. Paskubi, netiksliai pamatuoji maišomų komponentų proporcijas ir derva nesustingsta, o kartais net „užverda“. Dėl to pakinta jos savybės, medžiaga tampa trapi. Stengiuosi laikytis taisyklės: neturi laiko – nemaišyk dervos.

Kada dažniausiai aplanko įkvėpimas? Kaip jį „pagaunate“?

Sunku pasakyti. Įvairiose situacijose, stebėjimuose, matymuose ir mąstymuose, klausant muzikos, važiuojant mašina…

Ar būna, kad kuriant papuošalą dingsta laiko pojūtis? 

Būna. Labai erzina, kai reikia stebėti laikrodį, norint laiku išeiti iš dirbtuvių ir kur nors nepavėluoti.

Kiek laiko užtrunka, kol gimsta unikalus papuošalas? 

Norint kokybės, reikia laiko. Dešimt dienų – optimalu. Bet jei būna keli užsakymai vienu metu, darbas gali užsitęsti ir iki dviejų savaičių. Pavyzdžiui, prieškalėdinis laikotarpis. Keturiolikos žiedų kūrimas vienu metu tikrai nesutrumpina gamybos laiko. 

Kas jums kūryba – menas, darbas, laisvė ar viskas kartu? 

Turbūt, viskas kartu. Kažkokios energijos išleidimas ir “įdėjimas” į savo rankomis gaminamą daiktą. 

Kurias kūno dalis jums, kaip papuošalų kūrėjai skauda labiausiai?   

Dažniausiai, šlifuojant žiedą, kartu “nusišlifuoja” ir mano pirštai… Nuo pasilenkimo ir įtampos skauda kaklą ir pečius. Bet tai – nesvarbu. „Kaifuoju“ vėliau, vartydama rankose gražų ir kokybišką savo dirbinį. Tuomet pasimiršta visi skausmai. 

Kaip pavyksta išsiaiškinti – ko konkrečiai nori užsakovas? Juk dervos dirbiniai pasižymi tuo, kad niekada nežinai koks bus galutinis rezultatas. 

Norinčius užsisakyti mano gaminius visada perspėju, kad dviejų vienodų žiedų niekada nepagaminu. Na, nebent jie – vienspalviai. Tačiau koks bebūtų galutinis rezultatas, jis visada savaip puikus. Ir dažnai net puikesnis už pirminį variantą, kurį pasirenka pirkėjas. Visgi, jei rezultatas užsakovui netinka, nesiginčiju, o imuosi darbo ir sukuriu naują žiedą. 

Jūsų gaminiai yra tvarūs, vienetiniai, juos priskiriate unisex stiliui. Dažniausiai šį terminą vartojame kalbėdami apie drabužius, kvepalus. Kuo šis stilius ypatingas papuošalų pasaulyje? 

Papuošalų pasaulyje unisex reiškia, kad tais pačiais dirbiniais gali puoštis visi – jis, ji, jie. Dažnai pirkėjų klausiu – kas buvo unisex žiedų pradininkai? Purto galvas, trūkčioja pečiais. Nežino! “Taigi vestuvinių žiedų kūrėjai”, – atsakau. Santuoką sutvirtinantys žiedai vienodi, tik dydis skiriasi. Taip ir mano kūrybos atveju – pasakyk dydį ir išsirink savo žiedą. 

Kokiam žmogui skirti unisex papuošalai? 

Laisvam, drąsiam žmogui, kuris plaukia prieš srovę, ne pasroviui. Noriu pabrėžti, kad su amžiumi tai absoliučiai nesusiję. 

Pastaruoju metu kuriate nemažai žiedų, skirtų poroms. O jūsų gaminamų papuošalų reklamai dažniausiai pasirenkate vyrus. Kodėl?  

Vienodi papuošalai poroms, kaip jau minėjau, tinka meilės ir priesaikoms, pasižadėjimams, draugystės metinėms, kitoms progoms. Žinoma, niekas nedraudžia užsisakyti vieną žiedą, be poros. O kurti žiedus vyrams man patinka. Tiesiog – gražu, kai vyrai turi savo papuošalą. 

Kokį papuošalą kuriate šiuo metu? Kokiam žmogui jis skirtas? 

Šiuo metu mano kūryboje vėl atsirado žiedas su “akimi”.  Bet ta „akis“  dabar yra  iš medžio. Tabletė, trikampis, kvadratas… Žaviuosi skirtingų medžių raštais. 

Kokias spalvas, formas, inkliuzus dažniausiai renkasi mūsų žmonės? 

Mūsų žmonės skirtingi. Vieni renkasi kuo ramesnius, „tylesnius“ žiedus, o kiti mėgsta ryškius, spalvingus, su „charakteriu“. Džiaugiuosi, kad  maniškius renkasi jaunimas. Pavyzdžiui, paauglys atsiveda mamą ir jaipritarus išleidžia savo santaupas išsvajotam žiedui. Arba jaunas vaikinas išsirenka žiedą savo mylimajai. 

„Gilus vanduo“, „Atostogos lollipop“, „Aš čia“, „Migdolais kvepiantis žiedas“ – tai keli gana originalūs jūsų papuošalų pavadinimai. Kaip jie gimsta? Ar „ateina“ anksčiau nei papuošalas, ar atvirkščiai?   

Pirmiau atsiranda žiedas ar kitas papuošalas, kuris ilgai prieš mane „maivosi“, kol galų gale „išgaunu“ iš jo pavadinimą. Tačiau būna ir tokių, kurie vardą gauna jau gamybos pradžioje. 

Koks jausmas aplanko pamačius žmogų su jūsų kurtu papuošalu?

Nuostabus. Kartą apžiūrinėjau vienos moters žiedą, pagyriau, kad gražus. O ji tik juokėsi. Pasirodo, apžiūrinėjau savo pačios prieš kelis metus kurtą žiedą.

O pati ar puošiatės savo kurtais papuošalais? 

Sakoma – batsiuvys be batų, bet aš kartais nešioju. Du. Jie man „prilipo“. Šiaip visus naujus žiedus darau savo dydžio ir kurį laiką nešioju, stebiu, kaip jie atrodo lauke, patalpoje, ryte ar vakare. 

Ar menininkės kūrybos studija tvarkinga?  

Oi, studijoje, kurioje dirbu – tikra dulkių karalystė. Daiktų perteklius, nėra kur kojos pastatyti. Vienoj vietoj – medis, derva. Kitoj – plieno vilna, cementas, džiovinti augalai, detalės. O kur dar darbo įrankiai ir galybė kitų reikalingų kūrybai ir gamybai daiktų! Vos pati telpu septyniolikoje savo studijos kvadratinių metrų.  

Vilma, jūs – laiminga moteris?

Laiminga jaučiuosi tada, kai galiu kurti niekur neskubėdama. Kai nereikia galvoti apie pietų virimą, tvarkymą ir kitus buities reikalus. Laiminga būnu, kai galiu ramiai visą dieną būti studijoje. Tuomet  pasileidžiu muziką, studijoje pakvimpa kava ir tada prasideda kūryba. 

Dėkoju už pokalbį. 

TEKSTO AUTORĖ. Papuošalų kūrėją kalbino VIKTORIJA JAKUBAUSKAITĖ, Rašymo laboratorijos “LAB’as MANO TEKSTAI” absolventė.

FOTO. Eglės Šerniuvienės (papuošalai) ir Vilmos Bartuškaitės asmeninio archyvo nuotraukos