NE KAIP, O TAIP! PRAKTIKA, KURI PAKEIS JŪSŲ ĮPROČIUS
Mes labai dažnai skundžiamės, kad neturime laiko. Et, pradėsiu kitaip gyventi nuo pirmadienio, nuo Naujų metų, nuo gimtadienio – ir vyrai, ir moterys, žaidžiame tuos pačius žaidimus, kuriais dažnai ir patys nebetikime..
Bet ar tikrai mes to laiko neturime? O gal tai yra tik gudrus atsikalbinėjimas, tinginystė – nebijokime to žodžio, daug jėgų atimančios derybos su savimi, kad tik nereikėtų iš tiesų daryti realių veiksmų?
O jeigu į laiko neturėjimą pasižiūrėtume kiek kitu rakursu ir šiek tiek pakeistume įsisenėjusius, taip trokštamus pokyčius atitolinančius įpročius?
Apie tai prie kavos puodelio ir šviežių morkų sulčių stiklinės šiandien kalbamės su trenere, sveikatingumo programų autore ir mano gera drauge, kolege JOLITA SMILGIENE.
Jau už kelių dienų startuos naujas jos seminaras “PAJUDĖK, ATSIPALAIDUOK, UŽKĄSK” kurio dalyvius mes ir skatinsime pakeisti senus įpročius naujais be jokių specialių pasiruošimų, be specialaus laiko, be ypatingo nusiteikimo.
– Jolita, ar tikrai šiuolaikiniai žmonės tokie užimti, kad neturi laiko tokiems svarbiems dalykams kaip sveika mityba, judėjimas, poilsis nuo minčių? Ir jeigu tokie užimti, tai kur atrasti dienoje bet pusvalandį, kad kažką padaryti dėl savęs – savo kūno, savo dvasios, savo proto?
– Pasakysiu, kaip yra man. Kai dažnai užsibūnu komforto zonoje, tada atsiranda tas “neturiu laiko”. Dabar, kaip treniruoju kūną, taip treniruoju ir savo protą, savo dvasinę būseną, savo sąmoningumą. Todėl vis dažniau sakau “taip”. O kaip, – parodys pats gyvenimas. Kai sakau “taip”, išeinu iš komforto zonos. Daug neplanuodama. Neplanavau, bet atėjo mintis, paėmiau ir padariau. O kaip tai darysiu? Tiesiog darysiu! Taip yra su bet kuo ir su mankšta taip pat. Šiuo gyvenimo periodu noriu visur įnešti daugiau sąmoningumo. Nes labai dažnai yra sakoma: sėdėk teisingai, kvėpuok giliai, vaikščiok tiesiai, bet jeigu kūnas išderintas, mes sėdėsime ir vaikščiosime, kvėpuosime, remdamiesi senu neteisingu įpročiu, neteisinga būsena.
Savo seminaruose duosiu šiek tiek anatominių žinių, kad protas turėtų ką “kramtyti”, kad turėtų motyvą, žinotų, kodėl mūsų kūne vyksta vienokie ar kitokie procesai. Labai noriu, kad žmonių gyvenime atsirastų daugiau sąmoningumo, kad čia ir dabar jie ryžtųsi padaryti nors vieną mažą žingsnelį, prisiminę ir pakeisdami kažką be atidėliojimų. Dabar mano posakis – “ne kaip, o taip”. Išeis, neišeis, svarbu daryti. Ir daryti ne priešokiais, o kiekvieną dieną nors kažką sąmoningai, dėl savęs. Štai šeštadienį ir sekmadienį buvau labai pavargus, maniau et, tik gulėsiu. Bet pamačiau, kad seniai nekeistas gėlių vazonas. Atsikėliau ir persodinau gėlę. Ir tada man buvo labai gera. Tas pats ir su sėdėjimu. Įtraukiam raumenukus, padarom pratimą ir nebereiks laukti – “kai nueisiu į sporto salę, kai nusipirksiu naują aprangą, kai susitvarkys santykiai šeimoje – jau tada tai tikrai rūpinsiuosi savimi”. Ne, rūpinsiuosi savimi šiandien, dabar! Nors mažą žingsnį padarysiu dėl savęs dabar.
– Pastebėjau, kad kai kažą padarau, su veiksmu ateina ir energija, o ji įkvepia kitam veiksmui.
– Būtent! Atsidaro kanalai ir jauti energijos antpūdį kitam veiksmui. Kuo daugiau galvojam, pavargstam net nuo galvojimo, nes išeikvojame daug energijos. Pamačiau, staigiai patvarkiau ir nereikia specialaus laiko. Arba pakvėpavau. Arba kažko atsisakiau, – jau vyksta vidinis procesas, atsiranda daugiau jėgų. Nebereikia papildomų energijos sąnaudų, kad vieiksmą suplanuoti.
– Tai, apie kalbi, – mažų žingsnelių menas, tai ne apie didelius, kardinalius pokyčius, kuriems mes ilgai ruošiamės, tačiau kiekvieną dieną kažką padarydami, turbūt taip ir prartėjame prie didelio pokyčio.
– Tikrai taip. Pagalvojau ir padariau. Pasiūlei pakalbėti, o mano senas įprotis sako: ai, gal kitą kartą… Bet staigiai persijungiau. O naujas įprotis mano sako: taip, kalbamės dabar. Nereikia jokio papildomo laiko pokalbiui pasiruošti. Jeigu pamąstei, jeigu atėjo į galvą ir ant liežuvio, vadinasi reikia daryti dabar, o ne rytoj. Pamatei gražų žmogų, pasakei komplimentą ir paleidai. Negromuliuoji situacijos. Daugiausiai energijos išeikvojame, kai planuojame, atidėliojame. Tas planas lieka mūsų “failuose”, atidėliodami užsiteršiame. Sumąsčiau, ką šiandien darau, o kada ir kaip – viskas ateis savaime. Pagalvoju, ko noriu, o kaip tai įvyks, – negalvoju, ir tai įvykta.
Svarbiausia, kad būtų ketinimas, intencija, o laikas ir sąlygos atsiras savaime.
– Kad “pagautume”, kas tą akimirką atėjo, turime būti sąmoningi ir jeigu tai „pagavome“ bei įgyvendinome, vadinasi, esame tame tekėjime, būtyje, „čia ir dabar“, tekame kartu su gyvenimu ir tuo, ką jis tą akimirką mums duoda geriausio. Tai reiškia, kad ir gauname, tai, kas geriausia, nes padarėme tą žingsnį iš karto, kai tik gavome signalą….
Pabaigai dar norėčiau pakalbėti apie įprotį. Yra smegenų chemija, tam tikri jų veikimo principai, per kiek laiko įsitvirtina nauji dalykai, ar tikrai, jeigu padarysime kievieną dieną kažką, atsiras naujas įprotis?
– Turime sukurti sąygas naujam įpročiui atsirasti, gauti žinių ir, žinoma, reikia praktikuoti. Geriausia – 21 d. Tačiau nereikia per daug prie visko prisirišti. Na, nepadariau šiandien kažko pagal „punktelius“. Bet padarysiu kažkurį kitą žingsnį. Reikia palikti erdvės pasireikšti kūrybinei energijai. Gal šiandien daugiau laiko skirsiu kvėpavimui, galbūt kitą dieną daugiau tvarkymuisi, vaikščiojimui, bendravimui. Gyvenimas – tai visuma įvairių dalykų, negalime jo padalinti į gabalėlius.
Pagrindinis dalykas – užčiuopti pirmą impulsą ir veikti iš vidaus, iš buvimo „čia ir dabar“. Sąmoningumas – vienas svarbiausų žmogaus “raumenų”. Kada lengvai apsiprendžiame, tada neišeikvojame daug jėgų. Apskritai, reiktų stengtis mažiau galvoti, kas ir kaip bus.
Sakyti “taip” yra žaidimas. Kai nėra rėmų ir nėra išankstinių nuostatų, kad bus taip ir daryti reikia tiktai taip, .kai padarai, tai, kas šią akimirką atėjo, atsiranda “teleryšys” su aukščiausiom instancijom.
Ir tada tikrai viskam yra laiko:)
FOTO: Loreta Norvaišaitė, Loreta Foto akimirka
Komentaras
Want to join the discussion?Feel free to contribute!