Albinas Keturka: „Ateina suvokimas, kad pats gyvenimas ir yra aistra“
Albinas Keturka – visuomet besišypsantis ir puikų humoro jausmą turintis Baltiškos Lilos meistras, šio žaidimo filosofija besivadovaujantis kiekvieną dieną.
Pasak meistro, Baltiška Lila – tai ne tik gyvenimą keičiantis žaidimas, bet ir energetinis bei dvasinis procesas, kurio tikslas gilintis ir ugdyti save.
Albinas veda savęs pažinimo praktikas, įvairiose šalyse organizuoja stovyklas vyrams. Jis taip pat yra ir projekto “VYRAS 2023” autorius, organizatorius bei vedėjas. „VYRAS 2023“ – tai 12 menesių savęs pažinimo seminarų ciklas, kuriame dalyvauja tik vyrai.
Albinai, kaip pats save pristatytum?
Kai man užduoda tokį klausimą, visuomet sakau, kad esu kas dieną savęs pažinimo keliu einantis žmogus, kuris savo patyrimais bei atradimais dalinasi su tais, kuriems įdomu pažinti save.
O kas tame kelyje Tau yra labai svarbu?
Man šiame kelyje svarbiausias yra pats ėjimas. Kartais jis būna lengvesnis, kartais sudėtingesnis, – kaip ir kiekvienam žmogui. O pats kelias susideda iš daugybės dalykų: praktikų, seminarų, stovyklų, retritų, žinių gilinimo – visų galimybių, kuriomis arba pasinaudojame, arba – ne.
Labiausiai, vis dėlto, siekiu save stebėti kasdienoje: fiksuoju savo elgesį ir mokausi atpažinti reakcijas. Kokios jos būna vienu ar kitu atveju, gilnuosi, kodėl jos tokios. Ir kai tik reikia priimti kokį nors sprendimą, visuomet savęs klausiu – su kokia energija aš tai darau?
Nuo atsakymo į šį klausimą ir priklauso sprendimas. O nuo jo – rezultatas. Panašiai, kaip restorane. Kai pasiimame meniu – kartais jį vartome, kartais užsisakome…
Prakalbome apie meniu. O kokių “patiekalų” galima užsisakyti, dalyvaujant Tavo vedamoje praktikoje “Tobula vakarienė”? Kai ji vyksta?
„Tobula vakarienė“ – tai individuali praktika, kurioje dalyvaujame dviese su klientu. Jos metu žmogus išsikelia intenciją arba jau į susitikimą ateina uždavęs sau rūpimą klausimą. Tas klausimas gali būti iš bet kokios gyvenimo srities: sveikatos, santykių, finansų, savirealizacijos, bendravimo ar savivertės ir daugelio kitų.
Kaip kužda pats pavadinimas, „Tobulos vakarienės“ praktika vyksta per apčiuopiamą kasdienę materiją, pasitelkus į pagalbą maistą. Nes maistas ir yra materija. Kaip mes elgiamės su maistu, taip mes elgiamės su bet kuria savo gyvenimo sritimi.
„Tobula vakarienė“ apskritai yra viena gražiausių mano patirtų praktikų. O dabar šios praktikos metu galiu saugiai palydėti ir kitą žmogų – į jo paties suvokimus, atradimus, atsakymus.
Šią praktiką sukūrė ir padovanojo mano draugė ir mokytoja, Baltiškos Lilos autorė Aušra Daugėlienė.
Kai pats patyriau “Tobulą vakarienę”, ji mane iškart sužavėjo. Dėl galimybių. Man “nuo akių krito užuolaidos” dėl įsitikinimo, kurį, pasirodo, turėjau. Iki šiol atsimenu tą akimirką ir net vietą, kurioje šią praktiką atlikome.
“Tobulos vakarienės” praktikai apibūdinti labai tinka žinoma frazė – “genialumas slypi paprastume”.
Dabar jau pats patiriu džiaugsmą, galėdamas vesti šią praktiką ir tuo atradimo džiaugsmu pasidalinti su kitais. Geriausias įvertinimas, paskatinimas – atsiliepimai, atgarsiai, kurių sulaukiu. Net po kelių mėnesių, pusmečio ar beveik metų. Žmonės atsiunčia ir nuotraukų, ir žinučių, ir įrašų, kokie gražūs pokyčiai vyksta jų gyvenimuose.
Ši praktika žmonėms turi didelę reikšmę. Tai nėra vienkartinis ar vienadienis poveikis. „Tobula vakarienė“ turi ir greitą efektą, ir leidžia ilgam išsinešti žinutę, kurią patys sau atsisiunčiame ir užsirašome.
Pasikartosiu – “Tobula vakarienė” nėra pamokymas ar parodymas pirštu, verdiktas ar nuosprendis. Tai yra žmogaus palydėjimas į jo paties atpažinimus, leidžiantis į savo gyvenimą pažiūrėti kitu kampu. Šiuo atveju – per maisto prizmę.
Albinai, o kas Tave įkvepia?
Mane įkvepia turbūt… (pauzė). Mąstydamas apie atsakymą, nejučia klausimą apverčiau – o ką gi aš gyvenime įkvepiu? (šypsosi)
Jeigu rimtai, mane įkvepia pripažinimas to, ką darau. Tikiu, kad jis svarbus ir man, ir kiekvienam. Kaip pasitikrinimas, ar kelias, kuriuo einu, yra prasmingas, reikšmingas ir reikalingas?
Mane įkvepia tikėjimas, kad tai, ką darau… yra kažkoks didingesnis planas, o aš esu to plano dalis.
Mane taip pat įkvepia ir daugybė kitų gražių dalykų. Tai, ką galiu pats sukurti, kitų sukurti dalykai, kuriais galiu mėgautis ar su dėkingumu ir pagarba naudotis.
Ir, žinoma, mane įkvepia bei augina šeima, žmona, vaikai, autoritetai, bendruomenės žmonės, veiklos bei pats gyvenimas – kiekviena man duota diena ir aš pats joje.
Kaip prasidėjo tavo sąmoningumo kelias?
Sąmoningumo kelio pradžią, kurią aš pats sau fiksuoju – prasidėno viename konkrečiame renginyje.
Tai buvo moterų stovykla, kurioje Aušra Daugėlienė genialiai, kaip aš tą dabar suprantu, „įdarbino“ mano ego. Kadangi labai mėgstu gaminti maistą, o dar labiau ant grilio, ji pakvietė mane gaminti maistą 25 stovyklos moterims!
Taip, beveik pries ketverius metus turėjau galimybę pirmą kartą pamatyti, kaip būrys žmonių švenčia gyvenimą be “šampaniuko”. Aš su visa savo įranga atvažiavau į stovyklą ir viską stebėjau. Tiesiogiai nedalyvaudamas mačiau procesą iš savo maisto gaminimo „bunkerio“.
Vyko stovyklos uždarymo šokis lauke – su muzika ir apsikabinimais. Štai tada ir buvo tas momentas, įvyko jungtis. Iki tol man, prisipažinsiu, visa ta aplinka ir atmosfera, buvo naujiena.
Anksčiau turėjau tokį jausmą, viziją sapnuose ir pasąmonėje: jeigu pats nepradėsiu žvelgti giliau į save ir keisti savo įpročių, įsitikinimų ir daugelio kitų dalykų, tiesiog įvyks kažkas, tik ne pačiu maloniausiu būdu.
Džiaugiuosi, kad tos vizijos liko kažkur, kad tai tik pavyzdys, priminimas, resursas.
Ilgainiui verslo partnerystė ir draugystė su Aušra Daugėliene peraugo į mokinio ir mokytojos ryšį bei sąmoningumo veiklų partnerystę, kurioms dabar ir skiriame daugiausiai laiko bei energijos.
Vis dėlto, didžiausiu lūžiu man pačiam tapo kelionė į Balio salą Indonezijoje. Ten prieš daugiau nei dvejus metus organizavome dvi stovyklas. Tuo metu, kai dėl pandemijos nutiko “lockdownas”. Dėl to keletą savaičių negalėjome grįžti į Lietuvą, o grįžę privalėjome dvi savaites praleisti izoliacijoje.
Nieko nebūna atsitiktinio – Aušra į Balį jau buvo atsivežusi savo autorinę, patentuotą Baltiškos Lilos lentą. Ką veikėme Balyje? Žaidėme Lilą!
Grįžę namo taip pat ją žaidėme – Aušra pradėjo vesti Lilą online, kai daugeliui tai dar buvo apskritai naujiena.
Aš prisidėjau prie šio projekto įgyvendinimo techninės pusės ir daug mokiausi. Gana greitai išlaikiau egzaminą ir tapau pirmuoju Baltiškos Lilos meistru.
Ir toliau gilinu žinias, dalyvavau visuose Baltiškos Lilos mokymuose. Šiuo metu esu tarp tų, kurie jau yra antros pakopos meistrai. Praktikuojame, mokomės ir laukiame, kada būsime pasiruošę trečios pakopos meistrystei.
Tiesa, Balyje prasidėjo ir “Pozityvo dirbtuvių” veikla, kuri suteikė daugybę progų patirti dėkingumą ir pamatyti, kaip galima gyventi vadovaujantis pozityviu intelektu.
Taigi, sąmoningumo keliu pradėjau eiti po truputį. Tai nebuvo staigus sprendimas.
Kokia tavo gyvenimo aistra?
Nenoriu, kad atsakymas nuskambėtų banaliai. Bet… ilgainiui atėjo suvokimas, kad pats gyvenimas ir yra aistra. Kai pats pasirenki gyventi gyvenimą, kuris teikia džiaugsmą. Ir tai ne vienadienė ar minučių euforijos būsena.
Supranti, kad pats esi už viską atsakingas ir pats gali daug ką pakeisti. Didelė dalis, to kas vyksta su tavimi, yra tavo rankose. Tik padaryk tai, ką pats gali padaryti!
Tai ir yra gyvenimas, kurį gyveni su aistra. O jei iš kasdienių dalykų, tai širdis dainuoja, kai vedu Baltišką Lilą, individualias praktikas, kai dalyvauju šamanų kursuose, kai būnu gamtoje bei maisto gamybos procese.
Ir kelionės man yra gyvenimo aistra.
Albinai, ko palinkėtum kiekvienam žmogui, kad jo širdis dainuotų?
Kiekvienam žmogui linkiu sužaisti Baltišką Lilą, sudalyvauti praktikoje „Tobula vakarienė“. Jau vien dėl to, kad noriu pasidalinti tuo, kas man padėjo išgyventi keičiantį potyrį.
Kiekviena patirtis gali tapti tuo lemtingu pokyčiu bet kurio žmogaus gyvenime.
Koks tavo gyvenimo kredo?
Neturiu. Jį turbūt reikėtų dažnai keisti, kad jis būtų tikras. Nes vakarykštis kredo šiandien jau gali nebetikti.
Kas žino, gal kada nors jį atrasiu. Galiu pasidalinti viena citata, kurią, viešėdamas prieš dešimt metų Kinijoje, perskaičiau Konfucijaus šventykloje.
Citata buvo tokia: „Uždavęs klausimą gali pasirodyti kvailas vieną kartą. Neuždavęs klausimo gali likti kvailias visą gyvenimą“.
Ši citata manyje pasėjo abejonę savo įsitikinimu, – ar tikrai verta prieš visus atrodyti labai protingu? Taip pat ši citata paskatino užduoti klausimus ir tokiu būdų gauti tikrus atsakymus.
Turiu dar vieną priminimą iš savo mokytojos Aušros Daugelienės, kad „nebūna kvailų klausimų, gali būti kvaili atsakymai į juos“.
Tad nebijokim klausti..
Dėkoju už pokalbį!
——–
Pokalbio autorė: LAURA GALDIKĖ, Rašymo laboratorijos Lab`as MANO TEKSTAI studentė
Foto: fotografės Dalios Bagdonaitės (https://www.facebook.com/dalia.bagdonaite.art)
ir Albino Keturkos asmeninio archyvo nuotraukos.
Daugiau informacijos apie Albino Keturkos veiklą rasite čia:
https://www.facebook.com/albano.quattro
https://www.facebook.com/savespazinimokeliu
Komentaras
Want to join the discussion?Feel free to contribute!