Poetė Audronė Gucevičienė: “Man poezija – tai dovana”

Su poete Audrone Gucevičiene prieš keletą metų “susipažinau” feisbuke. Pasirodo, ji ne tik linksma poetė, bet ir gyvenimo audrų paliesta, giliai mąstanti moteris. 

Šiuo metu Audronė gyvena Čikagoje. Nusprendžiau ją pakalbinti. 

Audrone, papasakok, kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti poeziją?

Per lietuvių kalbos pamokas visuomet gerai rašiau rašinius. O pirmą eilėraštį parašiau 10 klasėje. Turėjau turtingą kalbamąjį žodyną, niekada neieškojau žodžio kišenėje.

“Ateidavo” tokie pavieniai posmeliai, eilėraštukai, bet aš jų nesureikšmindavau. 

Savo 49-ojo gimimo dieną važiavau automobiliu judrioje Čikagos autostradoje ir mintyse susidėliojo visas eilėraštis. Sustojau kelkraštyje. Įjungus avarinį signalą, užsirašiau.
Paskui pasidalinau feisbuke, ir nustebau sulaukusi didžiulio šilto dėmesio bei paskatinimo.
Nuo tada pradėjau atidžiau įsiklausyti į savo mintis, užrašinėti ir dalintis jomis su kitais.

Ką jauti kai rašai? Koks tavo rašymo procesas? Kas tau yra kūryba?

Aš nekuriu, man savaime gaunasi.  Tikiu, kad viskas jau yra manyje – kažkokie pergyventi gyvenimo įvykiai, jausmai ar būsenos iš praeities yra mano vidiniuose stalčiuose. Tik atsidarau ir pasiimu. 

Kartais pamatau įdomią nuotrauką, ar kažkoks įvykis įstringa ir viskas savaime susidėlioja. Nebūna jokio balto lapo baimės ar ,,kūrybinių kančių”… 

Nemoku tiksliai paaiškinti, bet manau, kad rašymo procese yra kažkokios mistikos. Man poezija – tai dovana. To neišmoksi.  

Žinau, kad yra žmonių, kurie išmoksta rašymo, nes daug skaito, dirba mokytojais ar bibliotekoje. Jų darbas yra susijęs su literatūra ir  metams bėgant jų kasdienė “duona” pradeda jiems rašyti.  

Man – kitaip, mane kažkas ,,maitina” ir aš rašau… Rašymas man –  tai laisvė. Vienu metu, net buvau pradėjusi galvoti eiliuotai. Parašiusi net neredaguoju, tiesiog užrašau, tai, ką “išgirdau” savo viduje.

Kartais pagalvoju, jeigu būtų galima įdėti į mano galvą rašomaja mašinėlę, tai kiek daug turėčiau eilėraščių! 

Kartais “ateina” tokie geri posmai ir jeigu iš karto neužrašau,  vėliau nebeatkuriu.

 Ar skaitai kitų autorių poeziją? Gal turi mėgiamą poetą? 

Gėda prisipažinti, bet skaitau nedaug. Kartais vengiu kitų poezijos sąmoningai, kad netyčia nepasisavinčiau svetimų žodžių.  Dabar žaviuosi  Romualdo Žilinsko poezija.  

Gal turi kokių patarimų kitoms moterims, kurios bando kurti eiles?  

Svarbu įsiklausyti į save, pasitikėti ir žengti pirmą žingsnelį.  

Viskas turi savo priežastis, kodėl poezijos dovanos “ateina”. Todėl, manau svarbu padėkoti už dovanas ir savimi pasidžiaugti, be arogancijos. 

Apie ką mėgsti rašyti? Koks tavo pačios eilėraštis tau labiausiai patinka?

Mėgstu rašyti apie žydejimą, gėles, medžius, paukščius, apie meilę, apie jausmus, apie išgyvenimus, apie tai, ką pati paliečiau savo rankomis ir praleidau per mintis bei širdį. ..

Dėkoju už pokalbį. 

TEKSTAS. Poetę Audronę Gucevičienę kalbino DAIVA GAULYTĖ, Rašymo laboratorijos “LAB’as MANO TEKSTAI” absolventė.

FOTO. Asmeninio albumo nuotraukos.

AUDRONĖS GUCEVIČIENĖS EILĖRAŠTIS

Meilei  

Tu atėjai kada žydėjo vyšnių sodai, 

Kada namo parskrido vyturys,

Kaip kelrodė žvaigždė man kelią rodei,

O apdaužytam mano laivui buvai kaip uosto švyturys. 

Kai sutikau tave, pradėjo tirpt ledynai 

Ir upėje ir širdyje, 

Galėjau perbrist vandenyną, 

Kad tiktai būtum tu šalia.  

Aš nebijojau, aš svajojau

Ir iš kokono pavirtau drugiu, 

Aš už tave mokėčiau milijoną, 

Deja, jo neturiu… 

Bet mano meilė neturi kainos, 

Man ji brangiausia ką turiu. 

Tiktai gamta rūbu vėl mainos 

Ir nebeliko vyturių. 

Ateis pavasaris,  

Namo džiaugsmingai paukštis skrenda, 

Bus saulės daug ir šilumos, 

Žiema ledais sukaustė upės krantą, 

Bet nebeliko vienumos.

Einu aš pasitikt tavęs- platus mėnulio takas,

Ryški  žvaigždė man virš galvos. 

O širdyje gyvena Meilė, 

Tave mylėsiu visados!