Olga Žorova: „Gyvenu pasakoje, tikiu stebuklais“

Vieni iš Klaipėdos bėga, kiti į ją grįžta. Kad miestui, jo žmonėms, vietai, kurioje gimė, dovanotų dalelę savo širdies, pripildytų džiaugsmo. Būtent toks – džiaugsmingo lengvumo, vaikiško tyrumo yra kupinas Olgos gyvenimas, kuriame pakanka vietos ir indiškam šokiui, ir mylimiems mokytojams, kurie padeda augti ne tik muzikoje, bet dvasioje, kelionėms po šalis, kuriose teko mokytis ir gyventi.
Solinio dainavimo įgūdžius tobulinusi prestižinėse mokyklose, pas geriausius šios srities profesionalus, dainavusi ir labai didelėse, ir kamerinėse scenose, girdėjusi gniuždančių ir įkvepiančių žodžių, Olga nusprendė grįžti į gimtąją Klaipėdą.

„Kažkada pajutau, kad ne viską turiu daryti tik dėl savęs, kad noriu atiduoti ir kitiems. Kai pradėjau dalintis, pradėjau daugiau ir gauti“, – sako Olga Žorova. Pavelo Ochrimenko nuotr.
Ar ne per ankšta jai čia? Ar pakanka erdvės jos talentams skleistis? Ar nebaisu, kad liks neįvertinta, nes juk daug kas sako: gyvenimas provincijoje menininkams ne rožėmis klotas?
„Oi, ne,- šypsosi Olga. – Čia – mano namai. Klaipėdoje yra tai, kas svarbiausia – mano šeima, čia daug vėjo ir čia, Klaipėdoje, galiu daryti tai, ką noriu“.
Ir nors iki šiol Olgos natos, knygos ir kai kurie daiktai vis dar išbarstyti po pasaulį, Klaipėda – jos namai, kuriuose, kaip sako pati dainininkė, padeda ne tik gimtosios sienos, tėvų rūpestis, oras, vėjas, bet ir šalies, kurioje gimė, energetika.
Olga įsitikinusi, kad jeigu nori kažką daryti, jeigu tai darai vedamas širdies, o ne proto, ne noro uždirbti, o noro dalintis, visiškai nesvarbu, kur tu būsi, kokioje šalyje gyvensi. Tiesiog tai darysi, o visa kita ateis savaime…

Mokeisi groti smuiku, bet tapai dainininke. Kas Tave paskatino žengti tokį žingsnį?
Baigiau „šimkinę“ (S. Šimkaus konservatoriją), smuiko klasę, tačiau visą laiką norėjau būti solistė. Ir kai kartą profesorius Jurgis Dvarionas mane subarė, pasakiau, jog tai, ko jis prašo, galėčiau ne pagroti, o padainuoti. Profesorius atšovė: „Tai ir dainuok“! Ir tikrai, vėliau pagalvojau, kodėl turiu groti, jei galiu dainuoti? Tuomet groti smuiku man nepatiko, dėl jo neturėjau vaikystės, nes muzikavau nuo septynerių. Tad nusprendžiau: stoju be pasirengimo į Vilniaus muzikos akademiją. Bet manęs nepriėmė.
Be muzikos gyventi negalėjau, todėl išvažiavau į Maskvą ir įstojau į Gnesinų muzikos koledžą. Tai buvo aukščiausio lygio mokykla. Daug kam buvo didžiulis siurprizas, kad stojau į vokalą. Kadangi turėjau Lietuvos pilietybę ir Rusijoje buvau užsienietė, mano svajonė – dainuoti – gulė ant tėvų pečių, jie mokėjo didelius pinigus už mano išsilavinimą. Ačiū jiems už tai.

Kaip sekėsi pritapti Maskvoje?
Ten prasimokiau penkis metus, tačiau paskutiniaisiais supratau, jog norėčiau pailsėti. Vokalo mokslas trunka labai ilgai, reikia dešimt ir daugiau metų. Supratau, kad negalėsiu ilgai tverti, nes kaip užsienietė negalėjau legaliai dirbti. Sekino ir tai, jog iš savo mokytojų beveik niekuomet negirdėjau nei vieno gero žodžio. Pradėjau ieškoti, kur galėčiau tęsti mokslus Europoje. Išvykau į Angliją, į Birmingemą, nors norėjau į Vaimerį. Tik, gaila, tuomet dar nemokėjau vokiškai, o angliškai kalbėjau puikiai.

Ir kaip priėmė tave anglai?
Tai buvo nuostabių galimybių metai. Birmingeme pirmą kartą išgirdau gerus žodžius apie savo balsą, dainavimą ir pradėjau skleistis kaip dainininkė, įgyti daugiau pasitikėjimo. Maskvoje mokytojai niekuomet negyrė, nebuvo ten jokių „ačiū“, „prašau“, tik muštras. Rusiška dainavimo sistema labai puiki, tačiau per daug griežta. Buvau labai nusivylus, labai nepasitikinti, neturėjau iš kur semtis įkvėpimo. Vienintelis dalykas, kas man suteikdavo jėgų, buvo tikėjimas. O Birmingeme viskas buvo nuostabu. Aš be perstojo girdėjau: „koks jūsų balsas“, „kaip gražiai jūs dainuojat“. Taip sakė visi.
Birmingemas tapo ir mano vidinės transformacijos vieta. Tuo metu susirgau, ir, ieškodama išeities, vis labiau ėmiau gilintis į save. Prasidėjo mano vidiniai pokyčiai, kuri vedė prie didesnės meilės sau, pasitikėjimo savimi ir aukštesne jėga, kuri gyvena kiekviename žmoguje ir be kurios mes esame tik fizinis kūnas.
Birmingemo mokytojai, didžiai mano nuostabai, sakė, kad turiu išvažiuoti iš salos, nes čia nebegalėsiu toliau tobulėti. Jie nesistengė sulaikyti manęs, o skatino augti toliau.

Ką Tau davė Prancūzija?
Gavusi stipendiją, vasarą išvykau į „Academie de Villecroze“ kursus Prancūzijoje. Jie vyko nuostabiame kaimelyje. Susirinko studentai iš viso pasaulio, dėstytojai – taip pat geriausi savo sričių specialistai. Ten sutikau ne tik fantastišką savo srities profesionalą, profesorių Tomą Krauzę iš Vokietijos, kurio dėka šie kursai ir vyksta, bet ir dvasinį mokytoją viename asmenyje. Profesorius Tomas buvo labai dvasingas žmogus. Kai pradėjau dainuoti, jis man pasakė: „Olga, žinai, kas tu? Tu esi meilė, esi džiaugsmas“.
Profesorius Tomas iš viso pasaulio surinko 12 studentų, su kuriais iki šiolei artimai bendrauju. Pirmą kartą buvau tokioje meistriškumo klasėje, kur žmonės ne pavydi vienas kitam, o džiaugiasi vienas kito pasiekimais. Ten tvyrojo begalinė meilė. Mums nereikėjo mokėti nei už natas, nei už maistą, nei už pamokas.. Tai buvo rojus tikrąja to žodžio prasme.

O kaip atsidūrei Vokietijoje?
Grįžusi nusprendžiau pasinaudoti mainų programa ir geriau išmokti vokiečių kalbą. Svarsčiau, kur norėčiau vykti. Pasirinkau Miuncheną. Apsigyvenau šeimoje, kuri turėjo tris vaikus. Mano darbas buvo muzikuoti su tais vaikais. Čia mokiausi kalbėti vokiškai. Šeima, kurioje gyvenau, buvo labai inteligentiška, jie suprato, koks mano išsilavinimas ir labai gerbė, nes Vokietijoje muzikantai labai vertinami. Ši šeima man davė galimybę mokytis kalbos, taip pat važinėdavau tobulintis pas profesorių Tomą į Hamburgą.

Olga, kiek moki kalbų? Nes dainuodama atrodai tarsi būtum poliglotė.
Mano profesijoje labai svarbios kalbos, todėl stengiuosi mokytis jų, kad galėčiau dainuoti originalo kalba ir suprasčiau, apie ką dainuoju. Galiu teigti, jog kalbu angliškai, lietuviškai, rusiškai, vokiškai, itališkai, prancūziškai. Suprantu šiek tiek ispaniškai ir hebrajų. Ateityje norėčiau tvirtai kalbėti itališkai ir prancūziškai, nes kai nėra praktikos, kalbos žinios aptirpsta, nors, pradėjus šnekėti ir vėl atsistato. Tačiau tų žinių, kurias turiu, man pakanka dainuojant ir susikalbėti. Dar gerai jaučiu lenkų kalbą ir manau, greitai galėsiu ja kalbėti.
Turiu talentą jausti kalbas. Ir neturiu baimės neteisingai kalbėti.

Nors turėjai visokių galimybių, vis dėl to grįžai į Klaipėdą. Kaip tave priėmė gimtasis miestas?
Noriu būti namie. Čia mano žemė. Mano sielą tiesiog traukia jūra, miškas, Klaipėdos oras. Čia tėvai, draugai. Negalvojau – laukia manęs čia kas ar ne, reikia manęs kam ar nereikia. Žinojau, ką noriu daryti. Turiu mamą ir tėvą, turiu Dievą, savo teatrą. Yra žmonės, kurie mane palaiko.
Žinoma, ne viskas ateina iš karto. Todėl pradėjau savo aplinką kurti po truputį. Koncertavau, pradėjau dirbti su vaikais. Labai daug koncertų surengiau  nemokamai. Dainavau, nes tiesiog norėjau tai daryti. Kur kvietė, ten ėjau. Vėliau supratau, kad noriu kurti kažką savo.


Klaipėda turi Muzikinį teatrą. Ar nekilo mintis ten nueiti?
Taip, buvau. Nepriėmė. Padainavau, paprašė lietuviškų kūrinių. Tikrai tuomet savo repertuare neturėjau daug lietuviškų dainų. „Galiu himną pagiedoti“,- pasisiūliau. Į tai sureagavo kažkaip keistai. Nors tikrai buvau nuoširdžiai pasiruošusi pagiedoti Lietuvos himną – juk tai irgi muzika! Paskui davė paskaityti tekstą, o kai paskambinau, pasakė, jog jog dar nesu paruošta, dar reikia mokytis.
Bet ir gerai, kad taip atsitiko. Jaučiu, kad Muzikinis teatras – ne mano vieta. Supratau, jog turiu kurti kažką savo ir nelaukti, kol man kažkas atneš ant padėkliuko veiklą.
Pradėjau su kolegomis organizuoti projektus-koncertus, meistriškumo klases, nuomotis salę. Iš pradžių tai buvo maži koncertėliai.
Pastačiau miuziklą „Muzikos garsai“. Nuo 2015 m. pradėjau rinkti vaikus ir po truputį burti vaikų muzikinį teatrą. Aš kuriu su vaikais ir man tai labai patinka.
Kažkada pajutau, kad ne viską turiu daryti tik dėl savęs, kad noriu atiduoti ir kitiems. Kai pradėjau dalintis, pradėjau daugiau ir gauti.

Daugelis galvoja, kad iš muzikos neįmanoma išgyventi.
Mano finansinis gyvenimas nėra stabilus, nes nežinau, kiek į koncertus ateis žmonių. Tačiau koncertai – ne užsidirbti, o duoti žmonėms. Man gyventi, spręsti buitinius klausimus, sumokėti už butą, padeda darbas mano įkurtame teatre, edukacinė veikla, kiti renginiai. Tiesa, brangiai kainuoja smuikai, stygos, koncertiniai rūbai – tai didžiulės investicijos.
Neseniai išgirdau: jūs su ta pačia suknele, nors ją apsirengiau tik antrą kartą. Tačiau suprantu, žmones traukia tai, kas nauja: muzika, drabužiai, programos.

Kokia Tau muzika patinka?
Mane traukia džiaugsminga ir aukštų vibracijų muzika, kuri gali pakylėti žmones. Muzika, su mintim, prasme. Noriu per dainas atnešti lengvumo, kad žmonės po koncerto išeitų kitokie. Patinka populiari, Brodvėjaus laikų muzika, Frenko Sinatros, Editos Piaf dainos. Mielai dainuoju ir arijas iš operų, žaviuosi Maksimu Dunajevskiu ir jo įstabiais kūriniais iš kino filmų.
Man labai svarbūs žodžiai, ką dainuoju. Muzika, daina – tai pranešimas kitiems žmonėms ir jaučiu, kad galiu perduoti tą žinią, tą jausmą, todėl renkuosi dainas ne dėl populiarumo, o orientuodamasi į tai, kokią informaciją jos skleidžia.

Atrodai visuomet gerai nusiteikus. O ką darai, kai būna liūdna?
Dainuoju. Ir liūdesys praeina. Arba tvarkausi namus. Tai labai padeda. Einu prie jūros, apkabinu medį, kiną pažiūriu. Arba paklausau Dmitrijaus Trockio. Pirmą kartą į jo seminarą nuvažiavau lygiai prieš metus. Ir tai buvo tikras stebuklas. D. Trockio klausydamasi suprantu, kiek daug visko dar turiu mokytis. Jo seminaruose suradau žmones, kurie mąsto ir jaučia panašiai kaip aš. Tai tarsi mano antra šeima.
Vidinę harmoniją pajusti labai padeda šokiai – lankau klasikinių indiškų šokių studiją „Sanam“. Jos vadovė Natalija sako: „Tu, Olga, gyveni pasakoje, tiki stebuklais“. Ir tai tiesa. Noriu tikėti stebuklais. Ir jie tikrai vyksta…

AUTORIUS: Rolanda Lu

FOTO: Loretos Norvaišaitės (Loreta Foto akimirka) ir Pavelo Ochrimenko nuotraukos.
ŠALTINIS: “Atvira Klaipėda“

0 komentarai (-ų)

Komentaras

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *