Meilė, kuri trunka 50 metų

Zenonas Šarka Klaipėdos miesto globos namų duris praveria kiekvieną dieną. Nešinas dar šilta medetkų arbata, kuri skirta sunkiai vaikščiojančiai jo gyvenimo moteriai Elenai.
Iš lėto stumdamas vežimėlį Globos namų koridoriumi, Zenonas išklauso Elenos naujienas. Grįžęs namo dar keletą kartų paskambina Šarkienę prižiūrinčiai darbuotojai, teiraujasi, ar viskas jo žmonai gerai, ar nieko netrūksta…
Didžiausia Zenono svajonė – sulaukt 75-erių. Tiek metų reikia, kad jis galėtų apsigyventi Globos namuose. Et, pasiimtų nuo judviejų buto palangės didžiulį alijošių, kitas mėgiamas gėles ir įsikurtų šalia moters, kurią pamilo prieš 50 metų. Iki šiol nepaliauja mylėjęs.

Gal kiek kitaip, bet tikrai ne mažiau, nei jaunystėje, kai vos pamatęs Elenos nuotrauką, pametė galvą, iš karto supratęs – tai ji, ta vienintelė…
Poros, kuri neseniai minėjo savo 50 metų bendro gyvenimo jubiliejų meilės istorija prasidėjo gana netikėtai.
– Jis tarnavo kariuomenėje, o aš tuomet gyvenau su tokia mergaite, kuri turėjo kavalierių, tarnavusį drauge su mano dabartiniu vyru. Ji savo draugui nusiuntė nuotrauką, kurioje buvome drauge nusifotografavusios.
Pamatė nuotraukoje Zenonas mane ir pradėjo laiškus rašyti. Aš atsakiau jam, bet nelabai žinojau, ką pasakot visai nepažįstamam žmogui. Kai jis grįžo atostogų – pirmą kartą susitikom,- pažinties istoriją prisimena sunkiai serganti ir Klaipėdos globos namuose prižiūrima moteris. – Pasakok gi ir tu,- švelniai paragina vyrą.
-Na, ką čia pasakosi…- droviai nudelbia akis į žemę Zenonas ir greitai vėl jas pakelia į Elena.
-Matyt patikau aš jam,- tęsia moteris. – Kai pamatėme vienas kitą iš arčiau, prasidėjo truputį didesnė draugystė.
– Ponas Zenonai, ar tai buvo meilė?
– Taip, – net nedvejodamas atsako vyras.
– Tačiau jūs merginą buvote matęs tik nuotraukoje, negi jausmai ūmai ir užplūdo?
– Tai buvo meilė,- dar kartą tvirtai pakartoja greit septyniasdešimt penkerių sulauksiantis vyras.
– Jautėte, kad tai jūsų žmogus?
– Elena man patiko ir viskas. Klaipėdoje gražesnės neradau,- šelmiškai šypsosi.
– Eik jau eik,- žaismingai ranka mojuoja Elena, bet juokiasi patenkinta. – Nerado jis, matai, gražesnės. Grožio šeimai didelio nereikia. Niekas tada nepaisė to grožio, dabar tik labai žiūri. O anais laikais svarbiausia buvo žmogus. Pasižiūrėjau aš į Zenoną – toks “skromnas” vyrukas atrodė. Lėtas, tylus. Bijojo prie manęs ir prisiliesti. Kai grįžo iš armijos, palydėjo iš šokių, stovi per metrą, žiūri. Na, galvoju ir žmogelis – ką man su juo dabar daryti? Po truputį ėjau prie jo vis arčiau, arčiau…
– Tai bandėte jį prisivilioti?
– Ai, galvojau, jau laikas man “ženytis”, ko čia dar ieškosi? Kito po šonu nebuvo. Patiko jis man…Toks ramus, taktiškas vaikinukas, pagalvojau, gal ir šeimoje bus geras vyras. Taip palaipsniui, per pusantrų metų draugystės ir iki “zakso“ nuėjome.
– Tačiau bendras gyvenimas – ne tik šventės. Visko juk būna.
– Būna, būna. Kai susipykdavome, nebėgdavom vienas nuo kito ir indų nedaužėme. Būdavome kartu, sėdėdavome, valgydavome – tik nekalbėdavome. Jis nekalbėdavo, o aš vis bandydavau jį prakakabinti. Supykdavo ir žodžių nebėra pas žmogų. Bet aš jį prašnekindavau.
– Daug nuo moters priklauso, ar susiklostys šeima?
– Labai daug priklauso nuo moters lanstumo, kantrybės. Jeigu to nebūtų, seniai būtume išsilakstę. Kaip bežiūrėsi, moteris yra židinio kūrentoja.
-Ar tai meilė žmones laiko kartu tiek metų?
-Man atrodo, kad iš pradžių būna lyg koks susižavėjimas, o paskui atsiranda pagarba ir prisirišimas,- sako Elena.
– Aš čia būnu kiekvieną dieną. Priverdu arbatos. Jai labai gerai medetkos…. Noriu aš čia ateiti gyventi. Būti su Elena kartu,- įsiterpia Zenonas.
– Sakykite, ponia Elena, koks ilgalaikių santykių receptas?
-To neįmanoma žodžiais nusakyt. Svarbu vienas kitą gerbti, vertinti, nebūti savanaudžiu, nedalinti visko – čia mano, čia tavo. “Apsiženijome” ne ką turėdami. Ilgą laiką glaudėmės mažame kambariuke, kol galvom butelį. Pragyvenome be didelių turtų, mašinų, palikimo. Tačiau visuomet buvome pavalgę, apsirėdę.
– Ponas Zenonai, ar dovanodavote Elenai gėlių?
– Oi, neklauskit,- šypsosi Elena. – Nebūdavo tos šventės ar dienos, kad neatneštų gėlių. Aš dar lovoje, o jis pareina su gėlėmis Nešdavo jas ne tik man, bet ir kaimynei. Nepavydėjau – o ko? Zenonas labai mėgo gėles.
Visur eidavome kartu, į “Nerijos” koncertus, šventes mieste. Visus darbus kartu nudirbdavome. Net bulves skusdavome abudu.
– Tik druską dėdavo ji…- pasakojimą pabaigia Zenonas.

FOTO: Vidūno Kulikauskio nuotrauka

Rolanda Lukoševičienė