Dvi gyvenimo meilės

Panevėžio miesto  centre įsikūrusiame grožio salone  „Nona“ simpatiška šviesiaplaukė  manikiūro meistrė susikaupusi puošia klientės rankas  –  lyg tapytų ant drobės.. Dar keli štrichai ir laiminga moteris šypsosi.

Panevėžie Sandra Bučienė – nagų dizaino specialistė, tačiau ši  veikla nėra vienintelė, teikianti jai didžiulį džiaugsmą.

Iš mažos mergaitės, kulniuojančios į Panevėžio dailės  mokyklą, Sandra išaugo į menininkę, nutapiusią daugiau, nei šimtą paveikslų, surengusią jau septynias autorinių darbų parodas. Jos paveikslais galima buvo pasigrožėti ne tik Panevėžio apygardos teisme, G. Petkevičaitės – Bitės viešojoje bibliotekoje, Panevėžio užimtumo centre, bet  ir Lietuvos Respublikos Seimo erdvėse.

Kaip į Tavo gyvenimą atėjo dailė?

Tie keliai ilgi ir vingiuoti. Giminėje buvo menininkų, mano senelis piešdavo ir drožinėdavo iš medžio, teta dailininkė, dirbo su oda ir keramika. Menas užėmė garbingą vietą mūsų šeimoje. Gal todėl ir aš jau vaikystėje, lankydama dailės mokyklą, pradėjau piešti guašu. Vėliau bandžiau įstoti į taikomosios dailės technikumą Vilniuje, tačiau nepavyko. Ir tada, kuriam laikui „pamiršau“ dailę.

Prabėgus porai dešimtmečių, vėl sugrįžo noras tapyti. Viena mano klientė, privačios dailės studijos, esančios Panevėžyje,  vadovė pakvietė atgaivinti tapybos įgūdžius. Taip  prasidėjo mano, kaip menininkės kelias.

Kas Tau yra grožio specialistės darbas ir kas pašaukimas?

Galiu sakyti drąsiai, kad grožio specialistės darbas ir dailė yra dvi mano gyvenimo meilės. Dabar man būtų labai sunku apsispręsti, ką myliu labiau. Tik darbas turi tam tikrus rėmus, o kūryba ne, tu tiesiog panyri į ją ir visas laikas tarsi ištirpsta. Jei gali užsiimti tuo, ką myli net ir negaudamas pinigų iš tos veiklos, tai ir yra pašaukimas. Manau, kad galėčiau daryti manikiūrą  arba tapyti ir ne už pinigus.

Kaip apibūdintumei savo tapybą?

Bandau įvairias technikas, o tada “užsikabinu” už kažkurios. Pradžioje mano tapyboje dominavo fragmentai, moterys, gamta, po to atsirado žirgai.

Mane vilioja iššūkiai, užlipi ant vieno laiptelio, patobulėji ir  tada lipu ant kito. Studijoje mokausi  jau aštuntus metus. Čia prisiliečiau prie aliejinių dažų, tačiau yra dar neišbandytų technikų, labai noriu prisijaukinti akvarelę.

Iš kur semiesi įkvėpimo?

Pradėjusi tapyti mamos kolektyvinio sodo kiemelyje, supratau, kad gavusi užsakymą, prieš pradėdama darbą, noriu pabūti gamtoje. Pasivaikščioti, pasvajoti, pasikalbėti su medžiais. Tokių pasivaikščiojimų metu gimsta vizija, o po to ir paveikslas.

Ką pasakytum toms moterims, ar merginoms, kurios nori tapyti, bet nedrįsta?

Kiekvienas iš mūsų turime gebėjimą kurti, tik pas vienus jis labiau išvystytas, o pas kitus mažiau. Yra toks keistas požiūris, kad kūryba – išrinktųjų sritis. Tai dažniausiai ir stabdo žmonių pasitikėjimą savo kūrybiniais gebėjimais.

Kai tik pajauti, kad nori kurti, ieškai, kur save išreikšti. Manau, daug kas žino tą posakį:“ kai mokinys pasiruošęs, mokytojai ateina patys“. Svarbu, neatidėlioti, bandyti, mokytis, žengti po mažą žingsnelį kasdien. Vieną dieną įvyksta stebuklas ir tu supranti, kad kur kas labiau savimi pasitiki, nes jau nebijai nei spalvų, nei teptuko.

Visoms abejojančioms noriu palinkėti ieškoti, daryti, klysti ir vėl daryti, kol pajausit, kad pavyko.

Dėkoju už pokalbį.

Interviu autorė – JOLITA AUGIENĖ, Rašymo laboratorijos “Lab’as MANO TEKSTAI” studentė

Sandros Bučienės smeninio archyvo nuotraukos