APIE AUGALUS IR JŲ IŠMINTIES PAMOKAS

Gyvendami miestuose, betono, automobilių ir dirbtinių vertybių apsuptyje, vis labiau toldami nuo savo gamtiškosios prigimties, apie augalus žinome minimaliai bei žvelgiame į juos dažniausiai vartotojiškai : ką ta žolė ar gėlė gali mums duoti, kuo ji gali mums būti naudinga?

Rolanda Lu
Tuo tarpu žolininkė, mokslininkė dr. DALIA TREIGIENE (Vilnius) į augalų pasaulį žvelgia visuomet šiek tiek įsimylėjusiomis akimis ir gali be paliovos pasakoti įstabiausias istorijas apie raktažolę, ąžuolą, šermukšnį ir kitus “didžiai stebuklingus” augalus, priskirdama jiems – išglostytiems, pakalbintiems – labai unikalias savybes, savitą charakterį ir net magiškas galias, apie kurias mažai užsimena kiti žolininkai. Ir tai tikrai ne vien cheminis jų poveikis, veikiantis fizinį mūsų kūną negalios atveju, bet ir augalo dvasios jėga, gebanti įkvėpti, sužadinti žmoguje norą gyventi, keisti požiūrį ir transformuotis.

– Dalia, kada prasidėjo Tavo draugystė su augalais?
– Pažintis prasidėjo nuo ankstyvos vaikystės. Nes tai buvo mano tėčio ir mano senelio domėjimosi sritis. Tiesa, vėliau buvo laikas, kai nuo augalų buvau atitolusi, bet štai, jau geri penkiolika metų vėl domiuosi jais labai intensyviai. Ne tik studijuoju fitoterapiją, literatūrą įvairiomis kalbomis, juos renku, ragauju, bandau, bet gilinuosi į jų savybes ir stengiuosi įgyti kaip galima daugiau ir gilesnių žinių, mokydamasi pas profesionalius šios srities mokytojus, fitoterapeutus, moksų daktarus. Daug informacijos įgyju, pati išbandydama ir gaudama savo pojūčiais, stebėjimais grįstą inofrmaciją. Viską apibendrinu ir dalinuosi tomis žiniomis su žmonėmis, aprašau savo knygose.

Dalios Treigienės knygos „Augalų Taro“ ir „Lietuvškų augalų galios. 22 didžiai stebuklingi“

– Kas Tau yra augalai?
-Turbūt draugai… Negaliu pasakyti, kad artimesni, nei gyvūnai ir baisu sakyti, kad artimesni, nei kai kurie žmonės (juokiasi). Tačiau aš tikrai negaliu į augalus žiūrėti, kaip į paklotą po kojomis ar vien tik oro grynintojus ar kitaip teikiančius naudą žmonėms. Aš stengiuosi su augalais bendrauti kaip su lygiaverčiais, tačiau šiek tiek didesnę išmintį turinčiais draugais, negu žmogus. Su augalais kalbuosi ir man labai smagus šis bendravimas.

– Savo seminaruose daug pasakoji apie energetines augalų savybes. Gal net daugiau, nei apie chemines.
– Farmacijos pramonė, o ir žmonės dabar labai atsigręžia į augalus, tačiau Vakarų medicinoje labausiai domimasi augalo chemine sudėtimi. “Išimama” ir išgaunama iš augalo kokia nors viena nedidelė jo dalis ir tai laikoma svarbiausiu augalo gydomuoju poveikiu. Aš manau, kad taip mes nuskurdiname augalą ir apribojame jo galimybes. Jeigu remsimės tikėjimu, kad žmogus turi ir kūną ir sielą, tikiu, kad augalas taip pat turi ir kūną, ir sielą. Tad ir man dvasinė augalo pusė yra labai svarbi, ne tik jo fizinis kūnas, kurį randame
pievoje ar miške.
O cheminė augalo sudėtis man  įdomi tiek pat kaip, kiek, tarkime, žmogaus plaukų ar akių spalva. Augalo esmė slypo kitur. Aš tai vadinau augalų energetika, augalų magija, augalų siela. Nes magija – tai kažkas, kas yra stebuklinga, ko negali labai aiškiai neužčiuopiame, tačiau ką nujaučiame esant. Augalas yra altruistas, atiduodantis, tačiau jis visuomet duos daugiau, jeigu jo paprašysime. Bendravimas su augalu yra labai svarbus – su pagarba, su malda.

– Kokių augalų reiktų turėti kiekvienų namų vaistinėlėje?
– Labai svarbu, kas tuose namuose gyvena, tokia ir namų vaistinėlė. Kokio amžiaus, charakterio, konstitucijos žmonės. Augalai kaip ir žmonės yra stiprūs ir silpnesni. Pavyzdžiui, Žemės stichijos žmonėms reiks stipriau veikiančių augalų, tokių kaip pelynas. Jei yra vaikų, būtina namuose turėti lengvų žolelių, bet jokiu būdu nepripratinti vaikų prie žolinių arbatėlių, kurios nėra jau tokios nekaltos, kaip atrodo. Geriau jiems išvirti sirupiukų iš ramunėlių, pagaminti aliejuką iš jonažolės ir patepti sužeidimą, įtrinti esant virusui. Iš namų vaistinėlės žolelių man labai patinka ramunėlės. Turbūt daug kas pamena, kaip močiutės išvirdavo ramunėlių arbatos, kai neramu ar pilvą skauda. Bet gerti reiktų trumpą laiką, kad neįprastų organizmas.Trumpai tariant, namuose reiktų turėti universaliai veikiančių augalų. Gerai turėi beržo lapų pasidžiovinus. Labai sveika išsimaudyti beržo lapų vonioje. Arba išgerti prieš einant į pirtį. Arba beržo miltelių į maistą įmaišyti. Labai gerai turėti pavasarinės dilgėlės, garšvos susidžiovinus.
Čiobrelis visuomet tiks nuo kosulio, ypač kai jis užsitęsęs. Taip pat čiobrelį galima naudoti ir kaip prieskonį. Tačiau didelių žolelių atsargų neverta laikyti.

– Vis daugiau šiuolaikinių moterų nelabai gali pastoti ir griebiasi augalų pagalbos. Ar tikrai žolės šiais klausimais gai padėti ir kokios?
– Be konkurencijos visoms “moteriškoms” žolėms yra rasakila arba kitaip raskila.Ji daugiau skirta nėštumui prišaukti, tai labiau vaiko išnešiojimo augalas. Aktyviame pasaulyje, kur daug vyriškos konkurencijos ir vandens stichiją – moterišką energiją – slopina ugnies, vyriška energija, rasakila labai naudinga. Ji saugo nuo persileidimų, gali harmonizuoti poros tarpusavio santykius. Vaikelio susilaukti gali padėti ir dobilas. Senovės receptuose rašoma, kad reikia susirasti devynis dobilus su devyniais žiedais, juos išvirti aluje ir tada devynias dienas, pilnėjant mėnuliui visa tai gerti. Ekstrogenų gamybą skatinana liepa, raudonėlis (jis yra ir veiksmingas antibiotikas), tačiau labiau tinka ambicingiems žmonėms, nes auga ant aukšto kalno, į viską iš aukšto žiūri.

– Tai renkantis sau gydančius augalus būtina žiūrėti ir į charakterį?
-Taip! Nes toks tokį geriausiai supranta (juokiasi) Labai svarbi tam tikra žmogaus konstitucija, temperamentas. Jei žmogus pilnesnis, jam netinka tokie augalai, kaip liepa ar dobilas. Tai ypač svarbu, jeigu norite sulieknėti, nes dobilas ir liepa skatina ekstrogenų gamybą, vešėjimą. O štai paprastasis kietis, kuris auga patvoriais ir nelabai pažįstamas bei vertinamas, yra ilgas ir sausas, skatina progesteronų gamybą. Rasakila harmonizuoja vyrišką ir moterišką energiją, tad tinka abiejų tipų žmonėms. Ne veltui per Rasas merginos eidavo pasivolioti pievoje, kur auga rasakilos.
– Dabar žmonės užimti, daug dirba, tad po pievas voliotis ar braidžioti neturi kada. Ar būtinai žoles rinkti pačiam?
– Gerausia žoles, aišku, susirinkti patiems, žinant, kokiam tikslui, kur jos rinktos, ar švarioje vietoje. Bobutei padėt, žinoma, gerai, bet reiktų pirkti iš tokių, kuriomis pasitikime.
Skindamas augalą pats, prašai tam tikros pagalbos ir jau rinkimo metu pradedi gydytis. Juk kai į burną kažką įsidedame, būtent joje prasideda virškinimo procesas, paskui tik maistas keliauja į ryklę, į plonąjį, storąjį žarnyną. Taigi renkant augalą, sąlytis su juo pirmiausia įvysta neapčiuopiamame, energetiniame lygmenyje.
Rinkdamas pats, susiderinsi su augalu, prisiliesi prie jo. Gerai nusivesti ir vaikus kartu, kad jie surinktų šeimos puoštę, kuri žiemą gydys kosulius, vasarą stiprins ir džiugins.

– Išduok paslaptį, kuris augalas gali padėt sulieknėti?
– Augalas turi atrodyti taip, kaip nori atrodyti žmogus. Tad, jeigu mes norime būti lieknesnės, augalas taip turi būti ypač lieso “sudėjimo”, kad suteiktų mums lieknumo pamoką. Pirmas iš man žinomų augalų, taip atrodančių ir turinčių atitinkamas savybes, kuris atėjo į galvą, – tai asiūklis. Kaip reiktų gauti tą “lieknumo pamoką”? Pirmiausiai su asiūkliu, kaip ir su kiekvienu augalu, reiktų giliau susipažinti. Asiūklių yra įvairių rūšių, mums reiktų susirasti dirvinį asiūklą, susirinkt informaciją apie jį. Taip prasidės bendravimas su augalu, o patys rinkdami augalus ir energetiškai prie jų prisiliesim, įgausime juose esančių savybių.
Asiūkliai – labai seni augalai. Dinozaurų laikais jie buvo dideli, išbujoję, išvešėję, tad turi ir tokią patirtį, o dabar susitraukę. Vadinasi, asiūkliuose yra informacija, kaip iš didelio susitraukt iki mažo. Parsinešus namo, asiūklį būtina išdžiovinti, nors nieko baisaus ir šviežią naudoti, tačiau įprastai jis vartojamas sudžiovintas, arbatų pavidalu.
Asiūklis gali padėt, nes jo kūnas liesas ir niekuomet nepasitaiso. Ji yra geriausias mokytojas, kaip sulieknėti ir išlaikyti optimalų svorį.

– Kiek svarbus tikėjimas, kad tas augalas padės, ir kiek – atitinkamos augalo savybės?Ar reikia gerti to augalo arbatą ar į tą augalą žiūrėti, ar smilkyti?
– Žinoma, reguliuojant svorį, augalai gali padėti tiesiogiai. Ypač, jeigu užsilaiko skyčiai ar užkietėja viduriai, jie padeda natūraliai išvalyti organizmą.
Tačiau fitoterapijoje labai svarbus ir tikėjimas, be jo jokios pagalbos nebus. Tas vidinis nusteikimas. Juk augančio svorio priežastys gali būti įvairios. Gali būti fizinės, hormoninės ar tam tikro laikotarpio priežastys, kodėl kartais “išsipučiame”. Yra ir dvasinės, emocinės priežastys.
Tačiau tikrai nepakanka virš galvos pasikabinti žolių ryšulėlį ir tikėtis, kad pasikeisime, kad kilogramai ims ir stebuklingai ištirps (juokiasi).

– Esi dažna viešnia pajūryje. Ar šio krašto augalai išsiskiria kitoniškumu, gal gydomosiomis savybėmis?
Kai kuriuos augalus renku tik pajūryje ir čia praleidžiu labai daug laiko. Pajūryje turiu daug tokių slaptų vietų. Nuo Klaipėdos į Šiaurę, Latvijos pažemes. Nes tam tikri augalai paprastai auga tik tam tikrose vietose. Niekuomet įvairių augalų nerasi vienoje vietoje. Reikia žinoti jų augimvietes. Vienas tokių nuostabių augalų, kuriuos renku tik pajūryje yra erškėtrožės, kurių čia labai daug. Man labai patinka tos, kurios auga visai prie vandens, kopose, jas myluoja ir jūros vėjas, ir vanduo, jos auga švarioje gamtoje, tad ir jų žiedlapiai yra ypatingti. Man labai patinka rožių žiedlapius rinkti pajūryje. Gluosnių lapeliai (vitamino C šaltinis, aspirino pakaitalas) pajūryje irgi labai švarūs, gražūs, aš juos čia taip pat renku.

– Ką jūros artumas suteikia augalams?
Sakoma, kad Lietuvoje nėra sūrių augalų. Tačiau pajūryje sūrumo turi visi augalai, ne tik jūros išmestos žolės, tad naudojant čia surinktus augalus, galima ir nebevalgyti druskos. Pajūryje gamta labai specifinė, čia labai daug draustinių, ir gamtos sąlygos augalams augti gana sudėtingos. Tad ir čia surinktų augalų savybės būna ypatingos. Pavyzdžiui, kadagių yra ir Dzūkijoje, bet čia, prie jūros, jie kitokie. Dar čia auga labai gražios jonažolės, kurios, beje, labai skirtingai atrodo įvairose vietose. Vienos smulkios, kitos stambiažiedės, bet pačios nuostabiausios jonažolės vis dėl to auga pajūryje.

FOTO: Darijos Vasiliauskienės ir  Rolandos Lukoševičienės nuotr.