Niekada nebūsiu višta!

Maža nemėgau žaisti su lėlėmis. Nelabai patiko ir puoštis. Atmintyje gyvas prisiminimas, kai, būdama kokių trejų ketverių, sugalvojau nusikirpti plaukus ir tai padariau labai kreivai…

Visuomet buvau susivėlusi, murzina ir patrakusi kaip vėjas.

Labiau mėgau draugauti su berniukais ir net su jais pasimušti nevengiau. Patiko su jais karstytis po medžius, žaisti judrius žaidimus, o ne vaikščioti kaip Barbei išsipusčius, paslapčia avėti mamos aukštakulnius, per visą burną nusipiešti raudonas lūpas vieninteliu mamos sovietiniu lūpdažiu ir tokiu būdu gaudyti dėmesio ženklus.

Fe…Tai vienintelis žodis, kuriuo galėčiau išreikšti tuo metu ir vėliau mano pasąmonėje užkoduotą požiūrį į panašius “bobiškus” reikalus. Arba, kaip neseniai išsireiškė viena mano draugė, sau tyliai buvau pasakiusi: “Niekada nebūsiu višta”.

Įtariu, kad psichologai man iš karto pripaišytų diagnozę. Bet šįkart ne apie tai.

Žodžiu, savo mergaitiškos prigimties nejutau nuo pačių mažiausių dienų. Kol prabudo hormonai ir tie patys berniukai, kurie anksčiau buvo tik žaidimų draugai, tapo įdomūs bei reikalingi jau kiek kitaip…

Tačiau tas vaikystės gyvenimo būdo, auklėjimo, aplinkos įskiepytas “pacaniškas” įvaizdis, elgesys, mąstymas su manim drauge keliavo iš metų į metus.

Todėl natūralu, kad ir užaugusi buvau aktyvi, inciatyvi, linkusi stebėti, analizuoti, daryti išvadas, ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kovoti už ją.

Visos šios savybės persikėlė į mano bendravimą, santykius ir tai daugybę metų atrodė normalu. Kol karčios gyvenimo pamokos neprivertė susimąstyti apie prigimtinius vyrų ir moterų skirtumus, pačios motinos gamtos skirtas priedermes, savybes, kurias įkūnydami mes lengviau ir harmoningiau realizuojame savo tikslus. Be jokios kovos.

Ir dar. Kad ir kaip keistai beskambėtų, supratau, jog man moteriškumo teks kantriai mokytis. Kaip jo reikia mokytis daugeliui šiuolaikinių moterų.

Kitaip tariant, teks mokytis to, ką visuomet neigiau: būti višta….? Kodėl?!

Bet apie tai kiek vėliau.

(Bus daugiau)

© Laimingos moterys