Mano X failai

Kai pasakau, kad yra dalykų, kurių bijau, kai kurie žmonės stebisi: tu bijai?!

Bet atrodai tokia drąsi, regis tavo veide niekas net nesuvirpa, kai bendrauji su nepažįstamais žmonėmis, kai imiesi dalykų, kurie kitiems atrodo tikras iššūkis…Žinote ką? Ogi visiškai nesvarbu tai, ką darai, ką kalbi ir kaip atrodai.

Gali gelbėti pasaulį, o viduje jį keikti arba būti įtampoje, kad gelbėjimo darbai vyksta ne pagal tavo planą…Gali šypsotis, o viduje kažką norėti nužudyti. Pažįstamas jausmas?:)

Visa tiesa slypi ne anapus, kaip mokė X failai, o būsenoje, kurią jauti šią akimirką ir kuri yra vienintelis termometras, matuojantis mūsų ir kitų žmonių gyvenimo temperatūrą. Ne afirmacijos “esu laimingas/a”, “esu turtingas”, ne prisiglaudimas prie guru, kad trumpam svetimame gerume sušiltum, užsako mūsų gyvenimo muziką ir siunčia užsakomuosius dažnius. Tik būsena. Tai, ką šią akimirką jauti…

Tik štai vidiniai radarai – jausti ir atpažinti kitus žmones vidumi, kažkur giliai užkasti. O žvelgti į pasaulį vidiniu žvilgsniu, niekas nemokė, todėl akys vis dar reikalauja gražių formų, “teisingų” žodžių ir labai daug veiksmų, kuriais matuojame kitų (ir savo!) gyvenimo vertę.

Bendrauti su nepažįstamaisiais tikrai nebijau, kaip nebijau vorų ar varlių:) Tačiau kartais vis dar noriu save suvaidinti, pasislėpt už kažko, kad tik niekas nesuprastų, kas esu iš tiesų. Bijau būti savimi. O kartais – žiauriai juokinga – bijau atdaryti pašto dėžutę ir ten rasti kažką baisaus. Kokią nors neapmokėtą sąskaitą ar šaukimą į teismą:)
Bijau pasakyti “ne”, o pasakius – išgirst pasmerkimą…

Kartais (nors kuo toliau, tuo mažiau) vis dar bijau gyvenimo – tokio, kokį sąmoningai pasirinkau pati. Gyvenimo be kaukių ir saugiklių,mokantis su pasitikėjimu priimti visa, kas ateina. Ir kas išeina – taip pat…
Manote lengva? Kai ateina šviesūs dalykai ir faini žmonės,- taip. Bet kai iškyla kliūtis, kai gyvenimas atsiunčia žmones, kurie nelabai patinka arba konfliktines situacijas, į kurias nejučia įsiveliu, taip ir norisi sprukti į krūmus…Ir apsimesti, kad manęs mano gyvenime nėra…

Turbūt noriu pasakyti, kad bebaimių nėra. Pažeidžiami absoliučiai visi, tik kiekvienas turi savo Achilo kulną.
Tačiau jeigu išeina tų baimių neužkišt kuo giliau, o jas pamilti – su humoru, švelniai pakutenant, su kiekvienu tokios meilės žingsniu kaip raumenys auga drąsa – būti tuo, kuo esi.

Tuo, kuris gyvena kiekvieno mūsų viduje ir bando prasibrauti pro formų, žodžių ir įvaizdžių sieną, iš visų jėgų stendamasis išsiveržti į šviesą…

—

Rolanda Lu
—
Foto: Asta Esu Poškienė
—
Kam įdomi baimių tema, kviečiu pasikalbėt: https://www.facebook.com/events/154737758812670/
—
#rolandalu, #istorijos, #indija, #paprastistebuklai