Aš leidžiu sau. Vienos suknelės istorija

Neseniai ilgai susirašinėjau su viena jauna moterimi, kuri labai norėjo važiuoti kartu su mano organizuojama grupe į Indiją, tačiau ją stabdė baimė… Ne, ne Indijos:) Ji bijojo dėl finansų, dėl ateities: o kas, jeigu jai paskui nepakaks pinigų? Mokesčiams, vaikams, kreditams? Toks gana dažnas reiškinys šiuolaikinėse moteryse, nemoteriškas, bet, deja, taip jau yra…
“Labai noriu, tikras tas jausmas, iš širdies, bet tikriausiai dar nesu pasiruošus peržengti per savo baimes”,- rašė ji man. – Dar tik laisvinuosi, mokausi pasitikėti gyvenimu”.
Tas, kas buvo panašiose situacijoje, tikrai žino, kaip yra baisu išsiveržti iš to baimės kiauto, kuris surakina ir neleidžia įkvėpti gaivaus oro, neleidžia prisikasti iki laisvės tiesiog būti ir paprasčiausiai gyventi.
Bet, kaip sakė vienas Meistras, tai, kas yra viduje, yra mūsų, mes patys leidome tam atsirasti. Jeigu suspaudėme kumštį, tik patys galime jį ir atleisti… Bet lengva pasakyti, o ne visuomet lengva padaryti, tiesa?
Tai moteriai papasakojau, kaip per šį gimtadienį man reikėjo fotosesijai aprangos. Mano draugė fotografė pasakė: eik, nusipirk suknelę. Kaip tyčia aš tuomet neturėjai pinigų tiek, kad galėčiau švaistytis. Ir tikrai visai nenorėjau pirkti dar vienos suknelės, nes ir taip jų turiu bent kelias, pakankamai retai jomis apsirengiu.
Ilgai valkiojausi po akropolį, matuodamasi, fotografuodamasi prieš veidrodį ir siųsdama “selfius” savo draugei, kol galop radau vieną, mielesnę širdžiai. Draugė sako: pirk, tu su ja atrodai laiminga! “Bet man jos nelabai reikia…”, – bandžiau išsisukinėti. “Pirk, pirk, tu net nežinai, kas bus”,- gundė mane draugė.
Nusipirkau. Sumokėjau pinigus su mintimi, kad pareisiu namo, pagalvosiu ir grąžinsiu suknelę atgal. Nes, jaučiau, kad fotosesijai jos tikrai neprireiks…
Kitą dieną aš dar kartą apžiūrėjau suknelę ir staiga ją bekilnojant, man įvyko tikrų tikriausias nušvitimas. “Negrąžink jos”, – kažkas sušnabžėjo mano viduje, ir aš pajutau didžiulį palengvėjimą, priimdama tą suknelę į savo gyvenimą.
Ne todėl, kad aš labai norėjau tos suknelės, o todėl, kad sąmoningai peržengdama per savo baimę, leisčiau tiesiog turėti suknelę šiaip sau, be jokios priežasties, negalvojant, kas paskui bus…
Įdomu, kas nutiko? Gimtadienio vakarą, kurį rengiau miesto parke, gerokai anksčiau už visas, atėjo moteris ir atnešė man dovanų: kavos, kurią labai mėgstu, šokoladą ir… pinigų: “Čia tau ir tavo veiklai”.
Pinigų buvo lygiai tiek, kiek kainavo suknelė…
—
Nuo to karto, kai tik pajuntu baimę, surakinančią, sutraukiančią viską viduje, prisimenu tą suknelę ir VISA TAI, kas ima mumis rūpintis, kai tik mes leidžiame sau padaryti tai, ko labai bijome. Kai tik atpalaiduojame vidinius gniaužtus, norą kontroliuoti gyvenimą, pinigų ir meilės srautus, sutoktinius, draugus, kai tik atsiduodame su begaliniu pasitikėjimu viskam, kas ateina į mūsų gyvenimą be vertinimo, be pretenzijų, be kovos…
Ir visos Dievo upės pradeda tekėti per mus ir į mus…

Tekstas: Rolanda Lu

Kam įdomi ši tema, rytoj, penktadienį, 18.00 susitinkame pasišnekučiuoti:)
Daugiau info: https://www.facebook.com/events/154737758812670/

—

Foto: Loreta Norvaišaitė, Loreta Fotoakimirka