„Yra tokių moterų, kurios jau nebebijo…“
Pasakojimas apie tikrą moterį – moterį, kuri iš savo patirties ir klaidų įsisavino svarbiausius dalykus, todėl dabar ji nebešvaisto savęs smulkmenoms ir vertina tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Yra tokių moterų, kurios jau nebebijo. Kurioms jau per vėlu bijoti. Bijoti nepatikti. Neatitikti. Nežinoti. Nespėti. Nemokėti kepti „Napoleono“. Gaminti plovo. Teisingai nubrėžti akių kontūro liniją.
Joms jau per vėlu bijoti žilų plaukų. Raukšlių. Jos jau nebe pirmos. Ir dabar visos nuo šypsenos. Joms jau per vėlu bijoti, ką kiti pamanys. Kolegos. Anyta. Žmonės.
Joms jau seniai nusispjauti, ar išplauta. Nuvalyta. Su gliutenu ar be. Jos valgo, ką nori. Joms jau nebaisu daryti tai naktį. Ir visai ne gėda. Jos jau žino, kad rūkyti ir gerti nėra žalinga. Žalinga – nekvėpuoti. Nenorėti.
Joms jau vis vien, ar jis grįžo 18:30, ar 21:00. Jeigu jis ją myli. Ir skuba. Svarbiausia – jis yra. Jie jau nebebijo būti vieni. Moka nematyti to, kas nepastebi. Atsitraukti nuo to, kas atstumia.
Jos turi ką pasakyti. Turi apie ką patylėti.
Dėl ko melstis. Viskas yra nuoširdu. Jos – kažkieno ramstis. Joms nebaisu pasirodyti kvailomis. Storomis. Plonomis. Jos seniai nustojo vaidentis. Ir pradėjo tiesiog būti.
Daryti tai, ką mėgsta. Mylėti tuos, kurie myli. Miegoti su tais, su kuo neužmigsi. Netgi jei labai norisi.
Kalbėti tiesiai. Nesukti. Garbanų. Sau galvos. Netiesinti plaukų. Bet nugarą laikyti tiesiai. Žvelgti į durnius pro pirštus. Įsiklausyti į tylą.
Kartusis šokoladas joms yra saldus. Jos moka vertinti laiką. Rytą. Dieną. Naktį. Jos neverčia dukros. Nemoralizuoja sūnui. Jos užsiėmusios reikalais. Savo. Jos moka būti su savimi. Savimi.
Jos jau nekaltina tėvo. Myli mamą. Jos nebijo mirti. Nes gyvena.
Yra moterų, kurioms jau per vėlu bijoti.
Šaltinis:www.vmarkus.lt
Komentaras
Want to join the discussion?Feel free to contribute!