Lina Zaveckienė: „Esu ne verslininkė, o menininkė“

Prieš septynerius metus sau kurti rūbus pradėjusiai Linai Zaveckienei net nekilo minčių, kad jos veikla įsisiūbuos, įtrauks ir nepaisant iškilusių sunkumų, džiugins ne tik ją pačią, bet ir aplinkinius.

Šiandien klaipėdietė kuria vienetinius rūbus moterims, nebijančiomis būti išskirtinėmis. Trijų sūnų mamą, galbūt ne visi pažįsta, bet vargu, ar kas liks abejingas šiai ryškiai ir spalvotai asmenybei.

Susitikome su Lina saulėtą dieną jaukiam pokalbiui.

Laba diena, Lina, ar tai pirmas Tavo interviu?
Praktiškai taip, jaučiuosi keistai, nes esu sulaukusi ne vieno pasiūlymo kalbėtis, tačiau pasakius, kad aš labai nemoku to daryti, besidomintys tiesiog dingo. Esu tikrai labai bloga pašnekovė (juokiasi).

Kaip pradėjai savo savo veiklą, kodėl būtent tokią, kas buvo sunkiausia?
Rūbų kūrimas prasidėjo prieš septynerius metus, neseniai atšvenčiau veiklos gimtadienį. Pati pradžia nebuvo sunki. Viskas prasidėjo nuo ekspromto, kuris eigoje išsirutuliojo į verslą,tokį, koks jis yra šiandien.
Trečio vaiko gimimas atrišo rankas ir pradėjau kurti rūbus sau, vėliau savo vaikams. Kurti plačiau paskatino bičiulė Rasa, kuri pasisiūlė nufotografuoti rūbus ir susikūrus Facebook’ą, jame publikuoti bei pardavinėti. Net pavadinimą sugalvojo. Visa tai padarius, susidomėjimas rūbais buvo labai didelis, pavadinkime pirmoji kolekcija, buvo iššluota, tam nebuvau visiškai pasiruošusi.
Pasipylė klausimai, kada kita kolekcija, tad ėmiausi kurti kitiems ir įsisukau į darbus. Tuomet susiradau vieną siuvėją, vėliau dvi, šešias, dešimt, visos buvo skirtingose vietose, net tik Klaipėdoje, bet ir Gargžduose bei Kretingoje. Buvo sudėtinga suvaldyti siuvimo procesą. Vyras sako, kad tai buvo sunkus laikotarpis, tačiau man taip neatrodė, nors naktimis braižiau, kūriau, dienomis važinėjau pas siuvėjas, vienoje rankoje vaikas nešyklėje-kėdutėje, kitoje rulonai medžiagų.
Kitas etapas buvo klaida – atsidaryti savo siuvyklą, Vyras nupirko siuvimo mašinas, įsidarbinau siuvėjas, išsinuomavome patalpas. Tuomet buvo įvestas euras, krito pardavimai. Aš esu ne verslininkė, o menininkė, reikėjo skaičiuoti, daryti pelno ataskaitas. Man buvo gerai, kai pardavus rūbus, gavus pinigų, galėjau nusipirkti medžiagų, sumokėti atlyginimus ir dar truputį likdavo.. Tačiau vieną dieną neužteko viskam ir pagalvojau, kad nenoriu tokio gyvenimo, kad galvoti tik,kad parduoti tiek, kad išsilaikyti, tuomet kūryba norom nenorom eina į antrą planą. Buvo nelengva, tačiau nusprendžiau, beje, prieš du metus, siuvyklą uždaryti.

Laba diena, Lina, ar tai pirmas Tavo interviu?
Praktiškai taip, jaučiuosi keistai, nes esu sulaukusi ne vieno pasiūlymo kalbėtis, tačiau pasakius, kad aš labai nemoku to daryti, besidomintys tiesiog dingo. Esu tikrai labai bloga pašnekovė (juokiasi).

Kaip pradėjai savo savo veiklą, kodėl būtent tokią, kas buvo sunkiausia?
Rūbų kūrimas prasidėjo prieš septynerius metus, neseniai atšvenčiau veiklos gimtadienį. Pati pradžia nebuvo sunki. Viskas prasidėjo nuo ekspromto, kuris eigoje išsirutuliojo į verslą,tokį, koks jis yra šiandien.
Trečio vaiko gimimas atrišo rankas ir pradėjau kurti rūbus sau, vėliau savo vaikams. Kurti plačiau paskatino bičiulė Rasa, kuri pasisiūlė nufotografuoti rūbus ir susikūrus Facebook’ą, jame publikuoti bei pardavinėti. Net pavadinimą sugalvojo. Visa tai padarius, susidomėjimas rūbais buvo labai didelis, pavadinkime pirmoji kolekcija, buvo iššluota, tam nebuvau visiškai pasiruošusi.

Pasipylė klausimai, kada kita kolekcija, tad ėmiausi kurti kitiems ir įsisukau į darbus. Tuomet susiradau vieną siuvėją, vėliau dvi, šešias, dešimt, visos buvo skirtingose vietose, net tik Klaipėdoje, bet ir Gargžduose bei Kretingoje. Buvo sudėtinga suvaldyti siuvimo procesą. Vyras sako, kad tai buvo sunkus laikotarpis, tačiau man taip neatrodė, nors naktimis braižiau, kūriau, dienomis važinėjau pas siuvėjas, vienoje rankoje vaikas nešyklėje-kėdutėje, kitoje rulonai medžiagų.

Kitas etapas buvo klaida – atsidaryti savo siuvyklą. Vyras nupirko siuvimo mašinas, įsidarbinau siuvėjas, išsinuomavome patalpas. Tuomet buvo įvestas euras, krito pardavimai. Aš esu ne verslininkė, o menininkė, reikėjo skaičiuoti, daryti pelno ataskaitas. Man buvo gerai, kai pardavus rūbus, gavus pinigų, galėjau nusipirkti medžiagų, sumokėti atlyginimus ir dar truputį likdavo.. Tačiau vieną dieną neužteko viskam ir pagalvojau, kad nenoriu tokio gyvenimo, kad galvoti tik,kad parduoti tiek, kad išsilaikyti, tuomet kūryba norom nenorom eina į antrą planą. Buvo nelengva, tačiau nusprendžiau, beje, prieš du metus, siuvyklą uždaryti.

Kaip jauteisi?
Jaučiausi labai nelaiminga. Maniau, kad artėju depresijos link, vadinau save nevykėle, rodos, dariau viską iš širdies ir nepavyko. Tuomet prieš pat uždarymą, vyras “ištempė” keturioms dienoms į Italiją, atėmė iš manes telefoną. Kaip filme, aš guliu lovoje, žiūriu į vieną tašką, o mano antroji pusė sako, eikime į miestą. Tos dienos buvo lietingos, pasitaikė liūčių, vandens buvo iki kelių, bet tai padėjo man prapūsti galvą.
Supratau, kad svarbiausiai gyvenime turiu šeimą, kad niekas niekur nedingo, aš esu laiminga. Grįžusi sutvarkiau visus formalumus. Tuomet nusipirkau mezgimo mašiną, prieš tai megzdavau rankomis, ir du mėnesius mezgiau viską, ko man reikėjo. Po kiek laiko pradėjo rašyti senosios klientės, gal gali pasiūti man suknelę, gal gali tą ar aną. Aš sakau, nebesiuvu, o man sako, juk tu gali. Prikėlė jos mane naujai bangai, įsisukau vėl į kūrybą. Savo nieko nebeturiu, einu pas siuvėjas kaip klientė, veiklos netrūksta, lekiu bėgu.

Kokius rūbus tu kuri ir kam?
Šiai dienai siuvu tik vienetinius rūbus sau ir parduodu. Rūbų kitur neperku, siuvu, kas man patinka, grįžau į pačią pradžią.

Koks Tavo išsilavinimas?
Mano išsilavinimas – Taikomoji matematika (visi sakė, kad gera specialybė). Po studijų bandžiau įsidarbinti, bet manes nepriėmė net į sekretores, nes neturėjau patirties. Taip pat ėmiausi ir magistro studijų – Sistemotyros, tačiau likus pusmečiui iki pabaigos, mečiau, praradau motyvaciją.

Tavo kuriami rūbai pasižymi ryškiomis spalvomis, kaip jos atkeliavo į Tavo gyvenimą?
Mama pasakoja, kai buvau maža, buvau keistoka, “nenormali”. Man pirkdavo rūbus, aš visada prašydavau juos apkirpti, primegzti ką nors, prisiūti. Rengiausi kitaip nei visi. Paūgėjus, kai jau pati pirkausi rūbus, juos persidarydavau pagal save, visiems kildavo klausimai, kur aš perkuosi. Ryškios spalvos natūraliai visada buvo šalia.

Kaip sekasi su trimis vaikais susitvarkyti ir verslu, kūryba užsiimti?
Vasara ypatingai įtemptas metas, visi vaikai namie, o ir darbuose pats įkarštis. Sukuosi kaip bitelė ir kai darbas toks mylimas širdžiai – pati kūryba tiesiog trykšte trykšta per kraštus Gyvenu intensyvų, spalvotą ir patį laimingiausią gyvenimą, nes vaikai pats DIDŽIAUSIAS stebuklas ir gėris, kuris gali būti duotas mūsų gyvenime.

Koks tavo poilsis?
Vasarą intensyvus laikotarpis, tad sudėtinga tai padaryti, bet suderinu. Poilsis iš tiesų aktyvus, stengiuosi rytais važinėtis riedučiais, apie 10 kilometrų, važinėdamąsi šoku, dainuoju, tikriausiai linskmai atrodau iš šono (juokiasi), šitaip pasikraunu. Taip pat kaitavime žengiau tiek į priekį, kiek per šešis metus nepasiekiau.

Kaip manai, ar yra pozityvių ir negatyvių spalvų?
Negatyvi, galbūt juoda. Aš nesiuvu juodų rūbų, mano šeima neturi šios spalvos rūbų. Man ji negraži. Esu sulaukusi prašymų pasiūti tokį rūbą, tik juodą. Leidžiu sau atsakyti, kad aš iš juodos spalvos nieko nesiuvu. Esu “pasikėlusi” (juokiasi), leidžiu prabangą sau daryti, kaip aš jaučiu. Aš neturiu spalvų, kurios man netinka, yra tiesiog kurios nepatinka, t.y. kuri, nepatinka – juoda. Dabar atėjęs etapas, kuriame jau niekas neprašo pasiūti “tokią pat, tik juodą”.
Visos kitos spalvos tegu gyvena (juokiasi). Esu girdėjusi, kad buvau pavadinta “papūga”, iš tikrųjų išėjus į viešumą, tų piktų komentarų buvo, jie man labai skaudūs, bet supranti, kad gyveni dėl saves, o ne dėl kitų. Kiekviena diena man kaip šventė, aš noriu pasipuošti, nesuprantu, kai sako, neturiu progos pasipuošti. Gi gali būti puošni kasdiena, kai rengiesi rūbą, kokia tavo nuotaika šiandien.

Kokia spalva tobuliausia?
Žalia. Nežinau, kodėl. Gal iš tų laikų, kai buvau “ryžos” plaukų spalvos, labai tiko prie jos. Ir nuo tada prilipo. Myliu visas spalvas. Nepritariu garsioms stilistėms, kurios sako, kad turėkite savo spintose baltą, juodą, pilką ir viskas tarpusavyje derės. Mano spalvos visos dera taip pat. Mėlyna su oranžine ar raudona su žalia tinka. Seniau visi ryškių derinių bijojo, dabar, matau, kaip laisvėja požiūris.

Kas jeigu, pasaulyje liktų tik trys emocijos ir trys spalvos, kokios jos būtų?
Galėtų visi būti su šypsenomis, energingi ir pasitikintys savimi. Dėl spalvų labai sunku – žalia, mėlyna, radona (gal ją keisčiau į geltoną).

Lina, kaip kovoji su rutina?
Jos mažai mano gyvenime, juk aš kiekvieną dieną galiu vaikščioti su nauja suknele. ☺

Ar nepavargsti nuo ryškių spalvų?
Ne, nepavargstu, visiškai. Net minčių nekyla.

Kaip atrodo Linos įprasta diena?
Darbo dienomis keliuosi apie 6.30 val., pažadina vyras, kartu išgerti kavos, neišleidžiu jo į darbą be šio ritualo. Tuomet, jei oro sąlygos geros, aunuosi riedučius ir pasivažinėju. O tuomet į darbą einu kaip į šventę, atsakinėju laiškus, vežioju rūbus, kiekviena diena vis skirtinga, didelės monotonijos nėra.

Ką patartum moterims, kurioms dirba nemėgstamą darbą ir kankinasi?
Išsilaisvinti, nebijoti pokyčių, surasti save. Pastatyti save į nepatogią padėti ir bandyti iš jos išsikapanoti Labai geras būdas yra motinystė, kuri tave sustabdo ir tuomet atsiveria galimybės rinktis naują kelią.

Ar tu laiminga?
Sako, kiekvienas etapas yra geriausias tam tikrame gyvenimo laikotarpyje. Šiandien aš galvoju, ar gali man būti geriau, mano šeima nuostabi, prašau Dievulio, kad mūsų neišskirtų, kad sulauktume senatvės rankomis susikabinę. Mano vyras – mano didžiausias palaikytojas. Sukurti santuoką nesunku, bet surasti savo širdies puselę surasti – dovana. Aš ją turiu. Mano vaikai sveiki. Aš esu nepriklausoma,darau, kas mane pakylėja. Aš gyvenu šiandien, o šiandien aš tikrai labai laiminga.

Ačiū už pokalbį.

Teksto ir fotografijų autorė: Vaida Šetkauskė

ywww.setkauske.lt
www.instagram.com/vaidasetkauske_photography