Rasa Barčaitė: ”Maroką prisijaukinau ne iš karto”

Gyvenu Maroke jau beveik dešimt metų. Kai ten persikėliau, pirmiausia ieškojau lietuvių, nes žinojau, kad jų yra visur! Facebook`e aptikau RASĄ BARČAITĘ. Ji – menotyrininkė ir tinklaraščio “Blondinė Maroke” autorė, kelionių po Maroką konsultantė. Filmuojasi masinėse Maroke statomų filmų scenose.

Nuo pirmo mūsų pasimatymo akimirkų, širdyje gimė šiltas jausmas šiai žaviai moteriai. Jauna , graži, drąsi ir nuoširdi mergina. Žinanti, ko nori. Atvira gyvenimui. Dar labai nustebau sužinojusi, kad jos gyvenimo būdas yra minimalistinis. Rasa vertina chaosą ir taisyklių nebuvimą. Nusprendžiau pakalbinti. Ir Rasa mielai sutiko.

Rasa, kas Tave atviliojo  į Maroką? Kiek žinau, Tu į šią šalį atklydai ne pirmą kartą?

Taip, įsikūriau čia iš antro karto, dabar jau penkeri metai, kai gyvenu. O pirmą kartą atvykau prieš 10 metų, bet tada Marokas man nepatiko. Visiškai svetima kultūra. Karšta. Patyriau šoką. Buvau nusiteikus grįžti į Europą. Bet po kurio laiko pajutau, kad pasigendu Maroko šurmulio. Ir karščiai jau nebe tokie baisūs atrodė. Permąsčiau dar kartą ir supratau, kad ilgiuosi viso to, kas nepatiko. 

Traukė sugrįžti tas nuolatinis šurmulys ir spontaniškumas. Niekada negali nieko planuoti, vis kažkokios įdomybės atsitinka. Išeisi į gatvę ir nežinai ko laukti, kas tą dieną įvyks. Ar meistrai ateis neplanuotai, ar draugai užsuks? Kai Europoj, atvirkščiai, viskas visada suplanuota. Tas spontaniškumas vis labiau traukė sugrįžti ir pabandyti prisijaukinti Maroką. Tuo labiau, kad ir pats Marokas geografine prasme man beprotiškai gražus. Sacharos dykuma ir paplūdimiai, saulė. Kai gyveni Maroke, tai net keliauti į kitas šalis nereikia, – amžinos atostogos. Viską, ko nori, čia rasi. Žinoma, Marakeše vasarą labai karštą, bet gali pasislėpti į pajūrį nuvažiavęs. O kitais sezonais tai idealus miestas. 

Ar prisijaukinai ir Maroko gyvenimo būdą, kurį puikiai apibūdina posakis “Inšala” – “Kaip dievas duos” ?

Iš pradžių tas “inšala” labai erzino. Atsimenu, kai remontavome namą, tai meistrų laukdavome mėnesiais. Vis rytoj, rytoj ir atrodė, kad jau niekada. Bet palengva pripratau ir, kas įdomiausia, pasidarė lengviau gyventi. Atsikračiau nereiklingos įtampos, kuri Europoje įprasta. Jaučiuosi labiau atsipalaidavusi. Dabar paprasčiau žiūriu į gyvenimą. Na, jei neįvyks kažkas, tai neįvyks. Daugumai vakariečių, kurie daug dirba, skuba, tikrai reiktų atvažiuoti į Maroką, pasimokyti atsipalaiduoti ir gyventi šia diena. Bet nelengva, iš tiesų reikėjo daug laiko.

Kaip pavyko išmokti pasitikėti savimi, gyvenant vienai, savarankiškai?

Pirmą kartą atsikrausčiau į Maroką su draugu. Tada viskas atrodė palyginti lengva, nes jis buvo marokietis ir jis rūpinosi viskuo. Man nieko nereikėjo daryti. Vėliau net supratau, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nepatiko Maroke. Kad viskas už mane buvo padaryta. Ir kai su draugu išsiskyrėme, pagalvojau, jei grįšiu gyventi viena, gal viskas bus visiškai kitaip?

Iš tikrųjų buvo baisoka, nes nemokėjau nei prancūziškai, nei vietinės darižos kalbos. Ir draugų neturėjau, visi pažįstami buvo buvusio draugo draugai. 

Bet man dabar atrodo, kad tai buvo geriausias sprendimas gyvenime. 

Susipažinau su naujais žmonėm, daugiau išeidavau, daugiau bendraudavau. Tas pažinčių ratas greit išsiplėtė ir tapau nepriklausoma. Greitai pramokau kalbas, visko, ko tik prireiktavo, pati greit susirasdavau. Supratau, kad tai buvo labai geras ir man reikalingas iššūkis. 

Rekomenduoju nebijoti ir neturint antros pusės, išsikraustyti į svetimą šalį. Galima kuo puikiausiai susikurti gyvenimą nuo nulio, net greičiau, nei poroje. Nes kai esi vienas , labiau veržiesi bendrauti su kitais. Čia – asmeninės patirties įspūdžiai.

Kur norėtumei keliauti, kai atsidarys sienos ?

Na, pradžioje ketinau grįžti į Lietuvą, pabūti su tėvais, padirbėti.  Po to norėjau į Aziją, į Ameriką pora mėnesių pakeliaut. Bet sienos visur uždarytos, o nenuspėjama situacija nenuteikia svajoti apie keliones. Bet vis tiek mintyse gyvena noras keliauti. Tiek ilgai užstrigus Maroke, jau norisi į didesnę civilizaciją. Ko gero, važiuosiu į Ameriką.

Kaip palaikai save šiuo suvaržyto judėjimo laikotarpiu? Iš kur semiesi energijos, kuo užsiimi? 

Pati pradžia buvo nelengva, nes beveik tris mėnesius reikėjo namie sėdėt. Veiklų buvo sunku prisigalvoti. Ir net nesinorėjo. Po to pradėjau sportuoti, jogą daryti, pasižiūrėjus “youtubėj”. Tai labai padėjo.

Pradėjau knygas skaityti, ką jau buvau pamiršusi.

Išmokau vairuoti motorolerį! Labai džiaugiuosi, tai smarkiai pakeitė mano gyvenimą. Gal seniau net mintis tokia nebūtų atėjus, bet dabar supratau, kad norisi kažko naujo. Lekiu su motoroleriu Marakešo gatvelėmis, vėjas išblaško nuo minčių, pripildo adrenalino. Tai dar vienas būdas smagiai keliauti po Marakešą. 

Padeda ir bendravimas su draugais. Svarbiausia neskaityti tų naujienų blogų.

Kas Tau yra meilė ir kaip ją išreikšti, kai gyveni toli tėvynės?

Įdomus klausimas ir nelengvas atsakyti. Išreiškiu meilę turbūt kaip ir dauguma, telefoniniais pokalbiais, žinutėmis. Turim sukūrę su tėvais “whatsapp” grupę, kur dalijamės nuotraukomis, ir viskuo, kuo tik norime.

Mūsų šeimoj visi tokie klajokliai. Mano tėtis dirba ir gyvena pusiau Vokietijoj, pusiau Lietuvoje. Pratę esam per atstumą bendrauti. Mums tai nėra labai sunku. Susimatom į metus kartą, neliūdime labai viens be kito. 

Tėvai buvo nusipirkę bilietus į Maroką, bet teko atšaukti kelionę. 

Aišku, nėra lengva, ypač dabar, kai tėvai susitinka su broliu, važiuoja į Palangą švęsti gimtadienio. Tokiomis akimirkomis norisi pirkti bilietą , bet susivaldai, iškenti. 

Kalbant apie meilę. Kaip jau minėjau, aš augau liberalioj klajūnų šeimoj. Mes esame savarankiški ir meilės samprata tokia, kad nesiekiame kito žmogaus ar šeimos nario pririšti prie savęs. Turi tiesiog parodyti jiems, kad net ir per atstumą visada būsi pasiruošęs padėti. Jei kas atsitiktų, tu visada, net būdamas toli, mintyse ir širdyje  būsi šalia. Mylimi žmonės net ir būdami kitame kontinente, nebendraudami pusę metų, vis tiek žinos, kad aš visada esu pasiruošusi padėti. Ir aš žinau, kad visada galiu tikėtis paramos, pagalbos ir palaikymo. Tas žinojimas yra didelė meilė. 

Meilė antrai pusei – irgi panašiai. Nemėgstu per daug pririšti prie savęs žmonių. Turi būti abi pusės laisvos, turėti savo ir asmeninį, ir  privatų gyvenimą. Neįsipareigoti per daug. Svarbu turėti laisvę išreikšti save. 

Man labai svarbi kito žmogaus savybė – kad su juo galiu būti savimi. Nesvarbu, susivėlusi, be makiažo ar ką tik atsikėlusi.

Man labaiu svarbu, kad mane mylėtų  bet kokios nuotaikos ir net, kai isterijos priepuolis užeina. Priimti žmogų tokį, koks jis yra – pats svarbiausias meilės apibrėžimas…

Labai ačiū Rasa, kad pasidalinai savo mintimis, tikiuosi ir skaitytojoms bus įdomi Tavo patirtis ir pamąstymai.

Rasos tinklaraštis : https://www.blondieinmorocco.com/lt/apie-mane/

Teksto autorė: JANINA MARTYNAITYTĖ, Rašymo laboratorijos “Lab’as MANO TEKSTAI” studentė

Foto: Rasos Barčaitės archyvo nuotraukos

3 komentarai (-ų)

Komentaras

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Komentuoti: Rolanda Lukoševičienė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *