Olga Kalužina: „Kiekvieną dieną dėkoju Kūrėjui“

Su Olga Kalužina pirmą kartą susitikau Teta gydymo seminare, kurį Šiauliuose vedė Vilma Urbanavičienė. Jau tada į akis krito jos švytėjimas – ne tik šypsena, akių spindesys, bet ir šviesa, dalinama visiems sutiktiesiems. Kiekvienas jos pasakytas žodis palietė giliausias sielos stygas, rezonavo viduje. Pajaučiau, kad tai yra ta mokytoja, kurios ieškojau.

Olga labai charizmatiška, nuolat pozityviai nusiteikusi, besišypsanti, šviečianti iš tolo asmenybė. Kai kas sako – jei mieste šviečia saulė, apsidairyk – gal Olga eina. Jos neįmanoma nepastebėti. Tai Šiaulių miesto saulutė. O. Kalužina yra mokytoja, daugelį žmonių skatinanti, motyvuojanti, įkvepianti atsiskleisti per įvairias veiklas, atverianti kelią į dvasinį tobulėjimą. Ji nuolat mokosi bei tobulėja pati. Tai moteris, kuri leidžia sau būti visokia – su savo jausmais, būsenomis, spalvomis, garsais, muzika, vidiniu šokiu.

„Gyvenimas yra žaidimas. Svarbu atrasti, kur tu esi tame žaidime, ką gali padaryti geriausiai“ – sako O. Kalužina.

Olga Kalužina – ajurvedinio centro „Maytreya“ įkūrėja ir vadovė, Reiki meistrė, Ajurvedinio, Kobido masažų specialistė, energetinio labirinto atsiradimo Šiauliuose iniciatorė. O kaip Jūs pati save pristatytumėte?

Aš turiu savo vardą, veidą, kvapą, vidinę būseną – garsą, melodiją, šokį – visa tai, ką turi kiekviena moteris. Mums duotas gyvenimas būti moters kūne su viskuo – pykčiu ir neapykanta, nuoskauda ir džiaugsmu, ramybe ir meile. Be jokių sąlygų. Tai sudėtinga. Kai nustoji vertinti, lyginti, tuomet suvoki, kad turi viską, ko tau reikia. Ateina dėkingumas. Esu dėkinga savo mokytojams, kurių mano gyvenime labai daug, ir visiems, su kuriais kasdien susitinku. Tikrai, aš mokausi ir iki šios dienos. Nuolat esu kelyje į save.

Nuo ko prasideda Jūsų diena?

Tik prabudus dėkoju Kūrėjui už dar vieną duotą dieną, už tai, kad Jis yra kiekvienoje mano ląstelėje. Dėkoju savo tėvams, protėviams, visiems artimiesiems. Saulei, mėnuliui, viskam, kas mane supa. Kasdien gyvenu dėkingume.

Kas Jums yra dvasinis kelias? Kada ir kaip juo pasukote? Ar jau nuo vaikystės buvote kitokia negu visi?

Dvasinis kelias… Kuo toliau, tuo mažiau vartoju šiuos žodžius. Man tai yra tiesiog Kelias. Dievo kelias, kuriuo einu. Gyvenime turėjau daug patirčių. Nuo vaikystės tiesiog stebėjau aplinką. Didelę įtaką mano gyvenimui padarė mama, močiutės. Mačiau jų gyvenimą, kaip jos elgiasi, ir aš perėmiau iš jų tą modelį. Visos patirtys manyje kaupėsi lyg burbulas, kuriame pakako nuoskaudų, neatsakytų klausimų… Buvau išmokusi viską slėpti, laikyti savyje. Visada turėjau tą išorinę kaukę, pro kurią sunku įžvelgti, kas yra viduje. Pokyčiai prasidėjo po ilgo pokalbio su vienu žmogumi, pas kurį mane nuvedė mano artima bičiulė. Gavau konkrečias ir griežtas rekomendacijas, ką daryti. To nepriėmiau ir nepadariau, tik išgirdau du dalykus – pasiūlymą dirbti su savimi ir pasidomėti Reiki. Tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų. Pradėjau domėtis, kas tai. Ir štai, einu šiuo keliu iki šiol. Jau tada jaučiau, kaip pamažu atsiskleidžiu pati sau, leidžiu sau daryti tai, ko neleisdavau anksčiau.

Kada ir kaip Jūs nusprendėte išeiti iš darbo?

Tada jau plėtėsi mūsų Reiki ratas, atsirado joga. Kviesdavomės instruktorius iš Rygos, iš Talino. Viena mano mokytojų yra Reiki Mercar meistrė iš Talino Olga Potiomkina. Ji tada mums vesdavo seminarus, priėmimus, konsultacijas. Aš pati dar nebuvau Reiki meistrė. Vykdavo įvairūs renginiai, rinkdavomės „Valerijono“ vaistinės arbatinėje Šiauliuose. Tai buvo laikai, kai mus vadindavo sektantais (juokiasi).

Pamažu pradėjau jausti, kad norėčiau kažką daryti, dar nežinojau ką, bet atsirado poreikis išeiti iš apribojimų ir darbo grafiko nuo 8 iki 17 val. Abejonių buvo, nes nuo mažų dienų mačiau, kad reikia daug dirbti, norint išgyventi ir prasimaitinti. Vis tik atėjo tokia diena, kai aš ryžausi savo vadovams pasakyti apie ketinimą išeiti iš darbo. Jie labai nenustebo, nes jau matė, kad aš kitokia nei visi, kad mane domina kitokie dalykai ir vertybės pakitusios. Tada atvirai paklausė, ar man „stogas važiuoja“?. Paskutinėje darbovietėje apskritai gavau išbandymą, kuris leido suprasti, jog  atėjo metas gerbti ir rūpintis savimi. Man visada buvo lengva pakalbėti už kitą žmogų, padėti jam, bet ne sau. Šį kartą pajaučiau, kad laikas pačiai sau parodyti vidinį tvirtumą. Nebenorėjau būti įspausta į rėmus, todėl priėmiau sprendimą išeiti.

Kaip į tai reagavo Jūsų šeima, artimiausia aplinka?

Namie pasakiau ir pajaučiau spaudimą, baimę – o kas, jeigu… nepasiseks, neturėsiu pajamų, sveikatos ir pan. Buvo daug svarstymų ir abejonių. Esu dėkinga didžiajam gyvenimo mokytojui, savo vyrui, už tai, kad jis mane priėmė visokią. Man buvo svarbi šeima, bet aš visą gyvenimą aktyvistė – kolektyvas, darbas, įvairios veiklos – viskas išorėje. Esu vyrui dėkinga už tai, kad jis pasiaukojo ir leido man pirmai baigti mokslus, pats pasiėmęs akademines atostogas tam, kad galėtų prižiūrėti sūnų. Dėkoju už pagalbą savo tėveliams, seneliams. Po pirmosios mano pažinties su Dima (motyvacinis lektorius, metodikos Likimo transformacija autorius Dmitrijus Trockis-Aut.past.) prasidėjo dar vienas mano atsivėrimas, suvokimas. Man visada buvo sudarytos sąlygos eiti, važiuoti, mokytis.

Daugelis žmonių jaučia vidinį spaudimą, yra nepatenkinti darbu, santykiais, bet bijo ką nors keisti ir kelia sau klausimą – išeisiu, o kas toliau, kaip tada gyvensiu. Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, išėjus iš darbo?

Gyvenimas yra žaidimas. Svarbu atrasti, kur tu esi tame žaidime, ką gali padaryti geriausiai. Tada man dar buvo svarbu, kad patikčiau ir įtikčiau visiems. Bet mokiausi vis labiau kreipti dėmesį į tai, kas man yra geriausia. Išėjusi iš darbo registravausi darbo biržoje. Toliau vedžiau užsiėmimus. Nemokamai, ir už patalpų nuomą nemokėdavome. Tik vėliau buvo nustatytas simbolinis mokestis, kad galėtume įsigyti knygų, žvakių. Visam gyvenimui įstrigo dar vienos puikios mokytojos Susan Gregg pasakyti žodžiai: „I live Easily without Efforts“ („Aš gyvenu lengvai ir be pastangų“). Kai išgirdau tai pirmą kartą, viduje kilo pasipriešinimas – kaip tai be pastangų? Visą gyvenimą mus mokė, kad reikia stengtis, o čia staiga be pastangų… Kaip ir dauguma, maniau – pati viską galiu, kas padarys geriau negu aš? Tai mane gyvenime ir sodino į „balą“.

Kaip Jums pavyko rasti savo veiklas ir save jose?

Susidomėjau ajurveda. Lankiau daug seminarų, skaičiau literatūrą. Važiavau su grupe į Indiją, lankiausi Satja Sai Baba ašrame. Ajurveda yra gili filosofija. Sveikatinimo metodų yra labai daug. Aš žiūriu į šiandieninę situaciją, kaip galiu padėti sau, tada ir kitam galėsiu. Pasirinkau mokytis ajurvedinių masažų. Juos atlieku ir dabar, jau turiu ir mokinių. Man mokiniai kartais sako: tai dabar mes būsime konkurentai. Aš visada sakau, jog nėra jokių konkurentų. Tu esi laisvas žmogus. Dalinkis, atiduok. Laikas jau toliau perduoti savo mokėjimą gyventi. Iki šiol mokausi ir džiaugiuosi, kad mane supa nuostabūs žmonės.

Kaip atsirado Ajurvedos centras „Maytreya“?

Labai gražiai atėjo pavadinimas. Tada jau buvo ajurvediniai masažai. Reikėjo sukurti lankstinuką. Prasidėjo pavadinimo paieškos. Kažkas man uždavė klausimą, kaip sanskrito kalboje vadinama meilė. Paieškojusi radau, kad tai maytreya. Vėliau bendravau su savo bičiule Reiki meistre Dalia Kenešiene, kuri man pasakė, kad tai yra Budos vardas. Buda-meilė, taip ir paliko. Jau 11 metų nuo to praėjo. Ir aš esu dėkinga tai meilės erdvei, visiems, kas čia lankosi.

  

 Kokie renginiai vyksta „Maytreya“ centre?

Čia vyksta masažai, mokymai, konsultacijos. Kviečiuosi į svečius žmones, mokytojus, kurie man patinka, kurių patirtimi bei suvokimais domiuosi pati. Čia yra buvusi Susan Gregg, Olga Potiomkina. Teta gydymo meistrė Vilma Urbanavičienė vedė seminarus. Esu dėkinga jai už visus žmones, kuriuos ji kviečia į Lietuvą, leidžia knygas. Maytreya centre lankėsi Sharon McErlane, knygos „Kalba senolės“ autorė, ir vedė seminarą su iniciacijomis. Ši erdvė yra atvira visiems, kurie mokėsi, atrado savo veiklas ir toliau eina šiuo keliu. Čia vyksta ir astrologinės konsultacijos, šeimos konsteliacijos, meditacijų vakarai, Reiki seminarai, renkasi mūsų ratas. Pirmą kartą atėję žmonės, netgi tie, kurie dar pirmus žingsnius žengia šiame kelyje, atsisėda čia ir sako – kaip ramu, nieko nereikia daryti, tiesiog užsimerkti ir būti…

Olga, išduokite paslaptį, kaip neapsimetinėjant ir neapgaudinėjant savęs išlikti ramia ir džiaugsminga?

Tai yra labai paprasta ir lengva. Tikrai tam nereikia jokių pastangų. Tiesiog Gyvenu, pasitikiu. Esu Tėkmėje. Dėkoju visiems, viskam už viską.

Lila – gyvenimo žaidimas. Kaip jis atėjo į Jūsų gyvenimą?

Lilos žaidimą aš pati turiu jau keletą metų. Kai sužinojau apie Lilą, kilo noras jį įsigyti. Gavau šį žaidimą dovanų. Domėjausi langelių reikšmėmis. Po to padėjau tai į šoną. Vėliau atėjo dar viena banga. Kartą Lilą žaidėme Reiki grupėje, pajautėme energijas ir supratome, kad čia kažkas slepiasi giliau. Tada man kilo impulsas organizuoti Lilos seminarą. Ėmiausi mokytojų paieškos Lietuvoje. Man labai patinka ko nors ieškoti (juokiasi). Taip aš atradau A. Daugėlienę, kuri  žaidimą veda 15 metų, o dabar jau moko Lilos ir Šiauliuose.

Olga, labirintas Šiaulių centre prie Talkšos ežero buvo Jūsų idėja? Tai Jūsų labirintas?

Su labirintais, kurie mane sužavėjo, supažindino Susan Gregg. Anot jos, kiekvienas žmogus yra labirintas. Kaip labirintu, taip ir gyvenimu – eini į vieną, po to į kitą pusę, ir vėl grįžti. Atėjus į centrą, susijungi su savimi. Einantis labirintu žmogus tampa antena, per kojas susijungia su motina žeme, per viršugalvį –  su tėvu dangumi ir tampa šviesos, jėgos, galios stulpu. Labirintas padeda išsivalyti ir pakrauna energija.

Mes, Reiki ratas, mėgdavome rinktis prie Talkšos ežero Šiauliuose. Vieną dieną ilsėjomės prie Lapės. Buvo nupjauta ir jau sudžiūvusi žolė. Kilo mintis iš to šieno sudėlioti labirintą, nedidelį. Vėliau mes dažnai eidavome tuo labirintu, išsimynė takas. Tada nusprendėme padaryti didelį labirintą. Leidimą iš savivaldybės gavome. Rinkome pinigus, gautus už vedamus užsiėmimus. Susirinkome 1200 litų. Atsirado architektė, kuri sutiko padovanoti projektą. Daug žmonių prie to prisidėjo, tiek fiziniu darbu, tiek pinigais, leidimais. Visų dabar net neišvardinsiu. Kiekvienas akmuo buvo plaunamas, sodinamas į savo vietą technikos pagalba. Šis labirintas užregistruotas Pasaulinėje labirintų asociacijoje.

Kokia ta Olga, kai jos niekas nemato? Ar turi negatyvių emocijų, nes man Jūs esate pozityvumo pavyzdys.

Kas yra tas pozityvumas… Aš galiu ir supykti, Tiesiog aš esu gyva, man, kaip ir visiems, duota supykti, susinervinti, išsigąsti. Bet, kai tai padarau, iš karto pagaunu save: „Olia, oho… supykai…“ (juokiasi). Leidžiu būti visoms emocijoms, kurios kyla, ir tam tikroje situacijoje jos gali uch kaip prasiveržti… Svarbu atpažinti šį jausmą. Anksčiau sau to neleisdavau, buvau gera, pavyzdinga mergaitė, todėl viskas kaupdavosi. Reikėjo laiko ateiti suvokimui, kad galiu tai pakeisti. Man tai yra žaidimas, ir tikrai džiaugiuosi žaisdama. Aš esu visokia.

Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte moterims, ieškančioms savo kelio, savo vietos jame?

Mes kiekviena turime mazgelių, atėjusių iš protėvių. Esame išmokytos lygintis, konkuruoti, būti pavyzdingomis, drausmingomis, paklusniomis, atsakingomis… kad būtume mylimos ir priimtos. Visos moterys tai patiria. Metas imti gyvenimą į savo rankas ir pradėti gyventi pagal vidinį pajautimą. Mums duotas šansas tuos mazgelius nukirpti, atrišti, ištirpdyti. Tai priklauso tik nuo mūsų pačių pasirinkimo.

Pradėkime tiesiog gyventi dėkingumo energijoje. Taip lengva būti tame. Per dėkingumą ateina besąlyginė meilė. Eini per gatvę, tau dega žalia, mašinos stovi – dėkui, linkteli galva. Dėkoji visiems, būni tame nuolatos. Atlieki masažą, dėkoji tai kūno daliai, kurią žmogui lieti. Ir tada pajauti, kokia nuostabi ta būsena, gimsta šypsena. Tuomet tu gali eiti ir šypsotis. Kai kas man sako – taigi aš negaliu eiti išsiviepusi. O man nesvarbu, kas ką pagalvos. Svarbiausia – kaip jautiesi viduje.

Mes visko bijome… Tu gali tapyti paveikslą, bet bijai net paimti pieštuką ar teptuką – manai, kad nemoki. Tu gali kalbėti ir rašyti. Vėl atsiranda baimė ir sakai, kad nesugebėsi. Nori šokti, bet bijai. Tu gali dainuoti, tačiau abejoji, ar pataikysi. Teisingai-neteisingai, taisyklingai-netaisyklingai, gerai-blogai – abejonės yra didžiausias mūsų priešas. O Kūrėjas mums sako: „Aš Esu jumyse nuolatos. Tikėkit, pasitikėkit“. Kai esi Dėkingumo energijoje, tai ir yra gyvenimas.

Dėkoju už pokalbį.

 

Teksto autorė: Ingrida Zablockienė, Rašymo laboratorijos Lab`as MANO TEKSTAI studentė.

 

1 reply
  1. Irena
    Irena says:

    Puikus straipsnis apie mūsų gerają Olią, kuri nuolat pasiruošusi kam nors padėti😀. Šauni organizatorė, įkvėpėja, joginė, sveikuolė ir t.t. Ačiū Olia, kad ESI🙏. Ačiū ir kitam šviesiam žmogui, tai teksto autorei Ingridai🙏

    Atsakyti

Komentaras

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Komentuoti: Irena Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *