Lina Paukštytė: „Pozavimas aktams padėjo atkurti ryšį su savo kūnu“ 

Vilnietė Lina Paukštytė dirba sostinės dailės akademijoje ir pozuoja aktams. Jai apsinuoginimas nėra tik pagalba kitiems menininkams sukurti jų kūrinius. Linai pozavimas – tai vienas iš būdų užmegzti ryšį su savo kūnu…

Su Lina susipažinau prieš tris metus aktų plenere Trakuose. Iš kitų pozuotojų ji išsiskyrė savo vidine ramybe, jautrumu ir kitą žmogų paliečiančiu gerumu. 

Man kaip fotografei visada kirbėjo klausimas, kodėl toks jautrus ir trapus savo vidumi žmogus pasirinko pozuoti aktams? Juk tai toks intymus ir drąsos reikalaujantis procesas! 

Šio interviu tema padiktavo susitikimo vietą – kūrybinę erdvę, kurioje fotografuojami aktai. Su Lina pokalbį pradėjome besidalindamos prisiminimais apie bendras mūsų fotosesijas. 

Lina, kaip save pristatytum?

Šiuo metu dirbu pozuotoja Vilniaus dailės akademijoje. Pozuoju beveik kiekvieną dieną.

Save galėčiau apibūdinti kaip menišką sielą ir gamtos vaiką viename. Mane labai žavi menas, poezija. Renku ir gilinu žinias apie Lietuvos augalus. Pastaruoju metu daug rašau. Rašymas man yra daugiau kaip terapija – jis padeda geriau pažinti save ir pasaulį. Nes vis dar bandau suprasti: kas aš esu, ko noriu, kas mane labiausiai domina?

Kada pirmą kartą išdrįsai pozuoti aktams? 

Pirmą kartą aktų piešimo modeliu tapau prieš 7 metus. Pozuoti pasiūlė mūsų pažįstamas ilgametis Vilniaus dailės akademijos pozuotojas Linas Kranauskas. 

Iš pirmo pozavimo prisimenu tiek, kad viskas vyko mano kambaryje. Kartu su Linu buvome modeliais kelioms merginoms piešėjoms. Iki šiol prisimenu, kaip man buvo baisu ir nejauku pozuoti nuogai. 

O ar prisimeni pirmą pozavimą fotografams?

Pirmas pozavimas fotografams nėra išlikęs mano atmintyje. Manau, kad tai galėjo įvykti prieš 4-5 metus. 

Save daugiau matau kaip pozuotoją piešėjams, tapytojams. Nesu daug kartų buvusi modeliu fotografams. Su jais dar kuriu ryšį ir bandau atrasti malonumą pozuoti prieš objektyvą.

Kas tave paskatino apsinuoginti prieš kitą žmogų? 

Linas mane paskatino! Jeigu nebūčiau susipažinusi su juo, niekada nebūčiau išdrįsusi būti modeliu.

Pozavimas iki pažinties su Linu man buvo nepažįstama ir svetima veiklos sritis. Sakyčiau, net truputį gąsdinanti. Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad pozuoti gali tik tobulų formų merginos.  O savęs nelaikiau tokia! 

Kalbant atvirai, mano santykis su kūnu iki pozavimo buvo savotiškas, net keistas. Aš tiesiog gyvenau savo įsivaizduojame pasaulyje. Ir visai nejaučiau, kad turiu kūną. Kai pradėjau pozuoti piešėjams, šis santykis pasikeitė. Tarsi atkūriau ryšį su savo kūnu. Pamačiau, koks jis gyvas, stiprus ir ištvermingas. 

Paminėjai, kad pajutai turinti ištvermingą kūną. Gal prisimeni, kiek ilgiausiai laiko teko pozuoti?

Lietuvos Dailininkų sąjungoje pozavimas trunka apie 4 val. su trumpomis pertraukomis.  Bet čia dar lengva! Vilniaus dailės akademijoje teko išstovėti toje pačioje pozoje net 2 val. 

Grįžkime prie pirmo karto, kai pozavai. O kas vis dėlto įvyko tavo viduje, kad atradai drąsos nusirengti prieš svetimus žmones?

Išbandyti pozavimą mane paskatino didžiulė baimė apsinuoginti prieš kitą žmogų. Atvirai pasakysiu, kad pirmą kartą nusirengiau per prievartą. Nebuvau tam pasiruošusi. Aš drebėjau iš baimės nusimesti drabužius. Net buvau pasiruošusi pabėgti iš kambario, kuriame vyko piešimas. Bet iš kitos pusės, noras būti pastebėtai ir  priimti savo kūną, buvo didesnis už mano baimę.

Kas tau yra pozavimas aktams?

Pozavimas aktams – jautrus ir subtilus procesas. Tu apnuogini ne tik kūną, bet ir sielą. Tampi matomu ir kartu pažeidžiamu. Juk kai būni apsirengęs drabužiais, tarsi pasislepi po kaukėmis. O pozuojant aktams, tu esi ne tik matomas, bet kartu ir stebimas. Juk piešėjas tyrinėja tavo kūno formas, kad galėtų atkartoti jas popieriaus lape. 

Nors pozuoju jau 7 metus, aš vis dar nemėgstu būti dėmesio centre. Prieš kiekvieną apsinuoginimą, vis dar jaučiu baimę. Tik ji mažesnė nei pirmą kartą. Žmonių geranoriškumas suteikia drąsos.

O kas labiausiai gąsdina tave, apsinuoginant prieš kitus žmones?

Sunkus klausimas… Nusirengusi tampu jautresnė, labiau pažeidžiama. Jaučiuosi nejaukiai, nes esu stebima. Bet iš kitos pusės, diskomfortas man virsta savotišku malonumu. Pasijuntu gyva ir kurianti ryšį su kitais žmonėmis – piešėjais, tapytojais ar fotografais. 

Pozuojant pirmais kartais, niekada nežiūrėdavau į piešėjus ar tapytojus. Buvau išmokusi „žvelgti pro šoną“. Atsiriboti ir būti savame pasaulyje. Jei tik netyčia pagaudavau kito žmogaus žvilgsnį, iškart pasijausdavau nejaukiai. Net mano kūnas įsitempdavo. Tokiais momentais vėl  norėdavau pabėgti nuo nejaukios akimirkos. 

Tačiau su laiku išdrįsau stebėti tuos, kurie mane piešia. Ir net pati inicijuodavau pokalbį su piešėjais! Šnekantis su piešėjais išnyksta nuogumo magija. Tampi normaliu žmogumi, kuris kuria ryšį su kitu asmeniu, tarsi abudu būtų apsirengę. O kai nekalbi, tu lieki vienas su savo nuogumu. 

Į ką atkreipi dėmesį, prieš nuspręsdama pozuoti aktui?

Šiuo metu pozuoti piešėjams yra mano darbas. Todėl galimybės rinktis, kas mane pieš, neturiu. Per tiek pozavimo metų supratau, kad nėra jokio skirtumo, kas mano kūną atvaizduos popieriaus lape. Svarbiausia, kad būtų abipusė pagarba tarp piešėjo ir modelio.

Šiuo metu pasirinkimą pozuoti fotografams nulemia fotosesijos idėja, vizija. Kaip ir minėjau, dar nesijaučiu laisvai pozuojant prieš objektyvą. Prisipažinsiu. Vis dar yra momentų, kai nuotraukose negaliu priimti savęs tokios, kokia esu. 

Kodėl? Nes vis dar įsivaizduoju save kitaip nei atrodau realybėje. Žiūrint į nuotraukas, labiau įsijungia vidinis kritikas. Pastebiu savo kūno netobulumus. Bet su kiekviena fotosesija būna vis lengviau matyti save nuotraukose. Be to, fotografams aš pozuoju ne dėl nuotraukų. Man svarbiausia yra pats procesas.

Kaip manai, koks yra skirtumas, kai pozuoji moteriai ar vyrui?

Akto fotografai dažniausiai yra vyrai. Kartais atrodo, kad jie nori fotografuoti tik tobulo grožio moteris. Tarsi pasigėrėjimo objektą, kuris džiugintų ir jų pačių akis. Dažnai fotografams reikia išraiškingų kūno formų ir pozų. Turi nuolat būti pasitempusi, patraukli vyro akiai. O man tai yra svetima! 

Mane žavi nuotraukos, kurios pilnos tikrumo, spontaniškumo. Juk visuose žurnaluose matome tą tobulą kūną. Kartais jautiesi, kad ir tu turi būti tokia – patraukli visuomenei ir vyrams.  Šiuo metu vis dar ieškau sau priimtino pozavimo fotografams vyrams.

Kai moteris fotografuoja moterį, yra kitaip. Manau, kad fotografė labiau tave gali priimti tokią, kokia esi tuo metu. Moteris, stebėdama tave už objektyvo, nežiūri į tave kaip į gražų sutvėrimą. 

Kodėl pirmenybę teiki pozuoti piešėjams?

Piešėjai patobulina tavo kūno linijas. Padaro jas minkštesnes. Paslepia netobulumus. Išryškina privalumus. Piešime yra daugiau improvizacijos. Juk kiekvienas piešia taip, kaip mato tik jis.

Greičiausiai piešimas man artimesnis dėl to, kad nuo pat vaikystės domėjausi menu. Paveiksluose vis matydavau tas švelnias, minkštas formas. Susitapatinau su nupieštomis, nutapytomis moterimis. Todėl visur norėjosi matyti savo kūną paslaptingu, švelniu ir subtiliai užfiksuotu piešinyje.

Fotografijoje aš vis dar matau nemažai tiesmukiškumo. Manyje vis dar yra įsitikinimas, kad fotografas yra galingas žmogus. Jis tarsi valdovas liepia dirbtinai kurti pozas, kad būtų gražus kadras. Pozuojant fotografui, man norisi  pajausti savo kūną ir ką galiu su juo daryti. Turbūt dėlto ir dar kyla vidinis pasipriešinimas pozuojant prieš objektyvą. Aš noriu būti ne tik pozuotoja, bet ir kūrėja. 

Ką patartum žmogui, kuris nori, bet bijo pozuoti aktams?

Nesu gerų patarimų dalintoja. Kiekvienas sprendžia už save. Bet jeigu jauti didelį norą pozuoti ir kartu bijai, tai išdrįsk. Kartais reikia peržengti per save. Juk įveikus baimę, užplūsta euforija.

Vienas iš esminių patarimų būtų įsivertinti, kam pirmiausiai nori pozuoti – piešėjams ar fotografams. Jei žmogus jaučia didelę baimę, siūlyčiau išdrįsti pirmiau pabūti modeliu piešėjams. Jiems kūno netobulumas yra privalumas. Bet ir fotografams pozuoti yra įdomu. Tai padeda realistiškai pažvelgti į save. Tad pasirinkimas priklauso nuo tavęs.

Lina, dėkoju už atvirą pokalbį.

TEKSTO AUTORĖ: Ieva Jukštaitė, Rašymo laboratorijos “LAB’as MANO TEKSTAI” absolventė.

FOTO. Ievos Jukštaitės nuotraukos.