Dviratininkė Asta Jonuškaitė: „Minti dviratį – taip pat malonu, kaip vaikščioti prie jūros“

Asta Jonuškaitė dviratį įsigijo prieš penkis metus pasivažinėjimams miške.

Tuomet moteris net neįsivaizdavo, kad tie pasivažinėjimai virs tūkstančiais numintų kilometrų per metus. Pasak Astos, nors dviračių sportas brangus, vienąkart pradėjus, negali sustot. Nes jis jis puikiai išvalo galvą nuo rūpesčių bei streso.

Asta, papasakok apie save.

Man 41-eri, esu 17 metų sūnaus mama, dirbu korporatyvinio turto valdymo ir administravimo srityje. Gyvenu Vilniuje, laisvalaikiu minu dviratį, skaitau.

Ar seniai užsiimi dviračių sportu? Kodėl pasirinkai būtent jį ir ar daug numini?

Kokiu nors sportu užsiimu visą laiką, kiek save prisimenu. Dviračiais buvau susidomėjusi ir paauglystėje, bet rimčiau minu pastaruosius penkerius metus. Viskas prasidėjo nuo įsigyto MTB (t.y. kalnų) dviračio ir pasivažinėjimų, kurie kas savaitę vis ilgėjo, kol virto šimtais kilometrų per mėnesį. „Užkabino“ turbūt tuo, kad suveikė kaip geras būdas išvėdinti galvai nuo rūpesčių, streso, o tuo pačiu ir fizinei formai palaikyti. Pastaruosius trejetą metų numinu po 5 – 6 tūkstančius kilometrų per metus. Valandų net neskaičiuoju, bet jų daug. Koks vyras galėtų ir pavydo sceną iškelti!

Moterys, norinčio pajudėti,  vis dar linkusios rinktis pilatesą, aerobiką ar bėgimą. Kokius sportus pati esi bandžius ir kodėl apsistojai ties dviračiu?

Per savo gyvenimą išbandžiau daug sportų: alpinizmą, riedučius, jojimą (su šiuo ir visi penkeri metai prabėgo), bet dviračiai, panašu, užkabino besąlygiškai ir ilgam. Turbūt dar ir todėl, kad tai ne tik mano, bet ir sūnaus sportas, kuris šiuo metu važiuoja jaunių grupėje. Man tai tobulas laiko leidimas kartu su juo. Buvo laikai, kai man tekdavo laukti jo, dabar jau jis manęs laukia, jei minam kartu. Nors ištvermės pas mane tikrai daugiau. Šis sportas man patinka tuo, kad gali tiesiog sėsti ir važiuoti – nereikia specialių salių ar specialiai kažkur vykti, kad pasportuoti.

O kokie šio sporto minusai?

Pagrindiniai minusai, mano nuomone, du. Tai nėra pigus sportas ir tai labai laikui imlus sportas. Tikrai norėčiau minti daugiau, deja, karjeros tikslai ir darbai to neleidžia.

Tai vis dėlto brangus sportas? Brangūs dviračiai ir apranga?

Jei kalbėsime apie dviračius kaip apie reguliarų sportą, o ne tiesiog pasivažinėjimą parke, jis tikrai brangus: tai ir patys dviračiai, kurie kainuoja tūkstančius eurų, ir jų priežiūra bei detalės, ir apranga, kurios tik vienas komplektas gali kainuoti gerokai virš 100 eurų, ką jau  kalbėti apie batus, šalmus, ratus ir visa kita. Kuo labiau „užsikabini“ šiame sporte, tuo daugiau ir gražiau norisi turėti, o ir turimos aprangos bei batai dėvisi.. O jei dar nugriūsi nuo dviračio ir sulaužysi šalmą.. Be to, jei dar norisi minti ir žiemą, kai reikia ir specialių batų, ir specialios plonos, bet šiltos aprangos, tai supranti, kad įklimpai. Iš tiesų, turbūt sunku suvokti, kol nepradedi gilintis.

Minat keliuose kartu su mašinom, ar tai saugu?

Kiekvienas sportas yra saugus tiek, kiek pats savimi pasirūpinsi. Neveltui sakoma, kad tiek dviratininkas, tiek motociklininkas turi turėti akis ir pakaušyje, ir elgtis/važiuoti taip, tarsi kiti eismo dalyviai jo nemato. Visada visi manevrai turi būti apgalvojami iš anksto ir numatant, ką vienas ar kitas vairuotojas ar pėstysis galėtų daryti. O pagalvojus, juk galima ir darbe ar namie lipant laiptais koją susilaužyt, ir jei žinotum, tai pagalvę pasidėtum. Kiekvienas žingsnis gyvenime yra mažesnė ar didesnė rizika.

O ką dviratininkai veikia žiemą?

Žiemą dviratininkai irgi sportuoja! Arba mina lauke, jei ten ne dangus su žeme maišosi, arba mina naudodami kambarinius treniruoklius, vadinamąsias “stakles”. Galima tiesiog vienam pačiam minti, o galima tai daryti kartu su kitais – virtualiai, prisijungus kompiuteryje prie specialių programų. Taip, per žiemą dažnas dviratininkas irgi numina ne vieną tūkstantį kilometrų, tik kambaryje. Daug filmų taip galima peržiūrėti!

Dar šaltasis metų laikas yra skiriamas tiesiog bendrąjam fiziniam pasiruošimui gerinti arba “susiremontuoti” esamas problemas. Konkrečiai man ši žiema bus skirta darbui su kineziterapeutu, tvarkantis nugaros problemas ir stiprinant kūno raumenyną kitam sezonui.

Ar daug šiame sporte moterų? Ir kodėl tiek?

Moterų, kaip ir daugelyje kitų sporto šakų, nėra daug. Net ir pasauliniu lygiu, aukščiausio lygio varžybose, moterų peletonas yra nepalyginamai mažesnis nei vyrų, bet tai keičiasi. Juk ir bėgti maratoną moterims buvo oficialiai leista tik 1972 metais, taigi, mažiau nei prieš 50 metų! Kaip ir su kitais sportais ir gyvenimo sritimis, dar daug metų praeis, kol į moteris bus pradėta žiūrėti lygiavertiškai ir lygiateisiškai. Jautri tema!

Dviratininkus dažniausiai matome minančius grupėse, po kelis, o ką daryti, jei nieko nepažįstu? 

Dviratį tikrai galima minti vienam, bet kartu su kitais žymiai linksmiau. Bendraminčių galima sutikti viešuose renginiuose: varžybose, labdaros ar ištvermės važiavimuose, viešuose komandų renginiuose. O taip pat – virtualioje erdvėje (pvz. socialiniuose tinkluose), kur dažnai skelbiamos būsimos treniruotės. Kiekvienas, kuris galvoja, kad pajėgs važiuoti kartu, gali jungtis į tokius važiavimus. Yra ir socialinių važiavimų, kur važiuojama lėtesnių minikų tempu ir laukiama net ir pačių silpniausių. Jau kelinti metai iš eilės pasaulyje organizuojamas viešas renginys #womens100, kai minančios moterys važiuoja kartu ir padeda viena kitai numinti pirmąjį (arba nebūtinai) savo gyvenime 100 kilometrų. Vienoms tai trunka 3 valandas, kitoms net 6-7 prireikia. Bet tai puiki pradžia.

Kodėl, tavo nuomone, moterims verta sportuoti dviračių sportą ir ką patartum norinčioms pradėti?

Pradėti reikia nuo noro skirti laiko sau ir noro sportuoti, nes tai vis tik fizinės ištvermės reikalaujantis sportas. Bet ištvermė yra lavinamas dalykas. Pirmi 20 kilometrų gal ir bus sunkūs, bet vėliau kasdieniniai 50 atrodys kaip lengvas pasivažinėjimas parke. Žinoma, jei važiuoti miške, o ne plentu, tai skaičiuojami ne įveikti kilometrai. Ir, tiesą pasakius, jų gal ir visai nereiktų skaičiuoti, o tiesiog mėgautis, nes minti dviratį taip pat malonu kaip ir pasivaikščioti prie jūros!

Ačiū už pokalbį.

TEKSTO AUTORĖ: Jolita Gražulienė, Rašymo laboratorijos Lab`as MANO TEKSTAI studentė

FOTO: Astos Jonuškaitės archyvo nuotraukos