Atostogos su politologu. Kuo skiriasi vyrų ir moterų laimė?

Išlyginti marškiniai, skvarbus žvilgsnis, įtaigus balsas, tiesi laikysena. Tokius politologus matome kas vakarą žiniose komentuojant vieną ar kitą valdžios sprendimą, mūsų ar užsienio šalies situaciją, galimas grėsmes ar tikėtinus ateities scenarijus. 

Šį kartą interviu kiek kitoks. Trumparankoviai marškinėliai, pernelyg greitai nudegęs veidas, vėjo sušiaušti plaukai, šiltas žvilgsnis, ramus balsas, kartais prasiveržiantis juokas. 

Naudojuosi išskirtine žmonos privilegija ir kalbinu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių TOMĄ JANELIŪNĄ.

Jau septyniolika metų Tomas skaito paskaitas apie tarptautinę politiką ir saugumą, vadovauja magistrantams ir doktorantams. 2019 metais išleido knygą apie D. Grybauskaitės užsienio politiką. Užvėręs instituto duris, jis yra atsakingas vyras ir dviejų paaugusių vaikų tėtis, penktadieniais – išradingas kulinaras, o pastaruoju metu, ypač keliaudamas, nesiskiria su naujai atrasta “drauge” – fotokamera. 

Viduržiemio jūros fone, neįkyriai čirpiant cikadoms kalbinu savo vyrą politologą apie laimę, mokymąsi, politiką ir… moteris.

Tomai, kaip manai, ar laimė yra universali sąvoka, ar jos atspalvis ir dedamosios priklauso nuo lyties? 

Kiekvienas žmogus, kai yra laimingas, labai aiškiai tai supranta. Ir vargu, ar tuo metu bando dekonstruoti tą jausmą bei analizuoti, – iš ko jis susideda, ir ar tie komponentai turi vyrišką ar moterišką atspalvį? Greičiausiai, bazinis laimės pagrindas yra universalus, ir jis yra ne fizinių apraiškų, materialių daiktų visuma, o tiesiog jausmas, kai viskas yra labai gerai, esi ten, kur turi būti ir darai tą, ką turi daryti, o  šalia – tau brangūs žmonės. 

Gali būti, kad daugiau moterų jaučiasi laimingos, kai turi šeimą, yra mylimos, gražiai atrodo, o vyrai – kai turi pinigų, padaro karjerą, įsigyja sportinį automobilį, turi raumeningą kūną. Bet greičiau tik mes esame linkę taip stereotipiškai manyti. 

Politologas T.Janeliūnas su žmona Migle.

Apie ką, tavo manymu, galėtų būti rašoma puslapyje „Laimingi vyrai?

Aš žinau, apie ką nerašyčiau. Nerašyčiau apie laimingus vyrus, kurie užsidirbo daug pinigų ar pasiekė karjeros aukštumų. Paskutiniu metu man artimesnis laimės apibūdinimas, kuris susiveda ne į karjerą ar materialių norų įgyvendinimą, bet į būseną, kai nereikia siekti materialių dalykų, nesvarbu, ar žmogus juos jau turi ar tiesiog atsisakė jų siekti. 

Tai supratimas, kad gali užtikrintai ir ramiai jaustis be visų tų anksčiau paminėtų dalykų, o laiką skirti kad ir pomėgiams. Laiko skyrimas tam, ką žmogus mato esant prasminga, ar net savo malonumui, tikriausiai ir apibūdina tą paprastą vyrų laimę. 

Natūralus žmogiškas perėjimas į būseną, kai neskubi, neskaičiuoji, neplanuoji pinigų ir laiko, esi ramus ir patenkintas tuo, ką darai, suteikia laimės tiek vyrams, tiek moterims. Čia įžvelgčiau analogiją su istorijomis apie moteris, kurios pakeitė nemėgstamą darbą ir atsidavė menams ar kelionėms.

Esi nemažai pasiekęs dėstytojas, mokslininkas. Kiek profesinė realizacija yra svarbi žmogaus laimei? Ar savo karjeroje esi patyręs „štai, čia tai pavariau“ momentų? 

Gal pasirodys paradoksalu, bet neretai profesinė realizacija sukelia atvirkštinį rezultatą, o profesiniai iššūkiai gali trukdyti laimei. Viena iš priežasčių – profesinis pavydas. Akademiniame pasaulyje jo yra net daugiau nei versle ar politikoje. Tai susiję su akademiniu pripažinimu, publikavimu, vertinimu, citavimu. Kuo daugiau straipsnių mokslininkas yra parašęs, kuo dažniau jį cituoja, tuo jis laikomas sėkmingesniu. 

Akademinė viršūnė – sukurti plačiai cituojamą teoriją, atrasti dėsnį ar išleisti knygą, kuri duotų pradžią mokslininko vardu pavadintai diskusijų srovei ar mokyklai. 

Viso to siekiant susiduriama su daugybe pavydo apraiškų ir tai atitolina laimę. Iš pradžių pavydi kitiems, kurie yra labiau cituojami. O kai pats publikuoji straipsnius, galiausiai supranti, kad visa tai yra ne tam, kad pasakytum kažką originalaus, bet tam, kad užpildytum biurokratines eilutes. Nes jos esą leis užsitikrinti docento ar profesoriaus poziciją. 

Tą straipsnį galbūt perskaitė 15 ar 50 žmonių ir jokio poveikio realiai nepadarei, nieko nepakeitei. 

Mane labai slegia tai, kad neretai mokslą darome vardan mokslo. Dauguma politinių straipsnių yra tik reakcijos, apmąstymai, refleksijos apie tai, kas įvyko, kas užfiksuota. Bent jau mano srityje, kurioje dirbu, tarptautinių santykių disciplinoje, labai retai būna, kad straipsnis ką nors pakeistų pasaulyje. Mokslininkai galbūt vis geriau gali paaiškinti tarptautinius reiškinius, bet labai retai sukuria praktiškai panaudojamus modelius ar pasiūlo optimalius politinius sprendimus. 

Vienos prasmingiausių yra konfliktų ir taikos studijos, kurios bando atrasti būdų, kaip greičiau sustabdyti konfliktus, sumažinti smurto galimybę. Ir nors šie modeliai visiškai nerūpi tiems, kurie konfliktus pradeda, jie gali padėti tarpininkaujantiems diplomatams rasti sprendimų, kaip greičiau sutaikyti abi puses, ką pasiūlyti derybose, kaip patenkinti abiejų pusių ambicijas.

Mane kaip dėstytoją džiuginam kuomet pas mane ateina visiškai pasimetęs, nežinodamas, ko nori iš studijų studentas, bet nurodžius teisingą kryptį, žingsnis po žingsnio jis supranta, kaip “prisikasti” iki reikiamo atsakymo. Kai matai, kad tas studentas puikiai apsigina baigiamąjį darbą, pats įsivertina nueitą kelią ir pateikia tai su pasididžiavimu, man, kaip dėstytojui, tai teikia didžiausią pasitenkinimą. 

Kiek apskritai švietimas prisideda prie laimės didinimo? Ar išsilavinęs žmogus, gebėdamas objektyviai analizuoti savo asmeninę ir aplinkos situaciją, yra laimingesnis už gyvenantį iliuzijoje? O galbūt yra atvirkščiai?

Išsilavinusiam žmogui kai kurie dalykai yra lengviau pasiekiami: geresnis darbas, geresnė finansinė situacija, sveikesnis gyvenimo būdas, ilgesnė gyvenimo trukmė. Tai jau įrodyta moksliniais tyrimais. Bet ar turtingesnis ir ilgiau gyvenantis žmogus visuomet yra laimingesnis?

Rusiškas posakis “Gore ot uma” (liet., “vargas dėl proto”) man atrodo pakankamai tikslus ir teisingas. Sutikčiau su tais, kurie sako, kad kuo gilesniu mąstymu žmogus pasižymi, tuo labiau jis tolsta nuo primityvaus, paprasto laimės jausmo. Nes jam visuomet kažko trūks, jis visuomet abejos, ar nereikėtų dar kažko padaryti arba bandys įžvelgti užslėptas grėsmes. 

Kuo daugiau žmonės žino, tuo daugiau turi galimybių apmąstyti tas žinias, padėti save į platesnio pasaulio kontekstą, pasilyginti su skirtingesniais žmonėmis. Ir ši analizė nebūtinai veda į laimę, o kartais net, atvirkščiai, gali lemti nusivertinimą, nusivylimą ar net depresiją. 

Tikrai išmintingi (o ne protingi, išsilavinę) žmonės žino, kur ir kada metas liautis perdėtai mąstyti ir leistis nešamam emocijų, jausmų ir patirčių tėkmės. 

Kokia tavo nuomonė apie neformalųjį mokymąsi? Ar apskritai mokymasis, pavyzdžiui patrauklioje, bet tolimoje nuo profesijos srityje, didina laimės pojūtį?

Mano nuomone, toks mokymasis yra svarbiausias ir prasmingiausias. Jo nevaržo diplomai ir atsiskaitymai. Tuomet žmonės kaip vaikai atranda kažką, ko iki tol nežinojo, ir nuoširdžiai tuo džiaugiasi. 

Aš pats galiu paliudyti, kad tokį džiaugsmą ir pasitenkinimą atrandu fotografijoje, kuria pradėjau domėtis maždaug prieš metus. Pradžioje tai buvo atsitiktinis hobis, bet žingsnis po žingsnio bandau, tikrinu ir atrandu naujus dalykus, kurie profesionaliam fotografui atrodytų elementarūs, bet man anksčiau buvo nežinomi, ir džiaugiuosi jais labiau, nei išlaikęs bakalauro ar magistro egzaminą. 

Kai mėgaujiesi procesu, tikslingai ieškai informacijos ir galiausiai ją surandi, malonumas būna didesnis nei skaitant sudėtingus tekstus ruošiantis egzaminui. 

Neformalusis, dar vadinamas “mokymasis visa gyvenimą”, anksčiau man atrodė kaip viena iš eilučių politinėje programoje įgyvendinant Europos Sąjungos rekomendacijas. Bet pats pajutau, kad ir persiritus į antrą gyvenimo pusę mokytis vis dar gali patikti, ir nuo to gyvenimas tik šviesesnis.

Kreta. T.Janeliūno foto.

Kalbant ne apie individualią, o visuomenių, valstybių laimę, nuo ko ji priklauso? Juk yra skaičiuojamas taip vadinamasis „laimės indeksas. Ar laimės visuomenėse daugėja?

Nelaimingiausios tautos yra ten, kur nuolat vyksta konfliktai, pilietiniai karai, vyrauja nestabilumas, diktatūra. Žmonės jaučiasi nesaugiai fiziškai, nežino, ar išgyvens kitą dieną, ar turės pakankamai maisto, vaistų. 

Kai politinė valdžia korumpuota, diktatoriai proteguoja savo klanus ir politines grupuotes, resursai paskirstomi neteisingai, žmonės linkę keikti valdžią ir nepasitikėti ne tik ja, bet ir vieni kitais. Štai šiuo metu šalia mūsų Baltarusijoje vyksta pusiau revoliucija, nes žmonės po ilgo laiko suprato, kad A. Lukašenkos valdymas tikrai nėra geriausias.

O laimingiausios šalys – tos, kur žmonės net nesuka galvos dėl tokių dalykų. Pagal laimės indeksus vieni laimingiausių pasaulio žmonių yra skandinavai. Nemenką įtaką jų laimei daro taip vadinama “gera valdysena”. Tai politikų, valdžios suteiktos galimybės žmonėms realizuoti savo gebėjimus, kurti ir dirbti ne tik nesudarant tam kliūčių, bet ir aprūpinant pakankamais resursais. 

Kreta. T.Janeliūno foto.

Skandinavai iš tiesų nedirba labai daug, bet uždirba tiek, kad pakanka sumokėti nemenkus mokesčius. Jie jaučiasi solidarūs su tais, kurie galbūt mažiau geba, ir sutinka skirti didelę savo pajamų dalį į biudžetą tam, kad būtų išplėtota sveikatos sistema ir socialinės paslaugos. Kai žmonės moka mokesčius nesibaimindami dėl korupcijos, kai tiki, jog pinigai bus perskirstyti teisingai, tai yra geros valdysenos pavyzdys. 

Buvęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius R. Vilpišauskas išreiškė nuomonę, kad gerovė valstybėje nėra susijusi tik su socialinių išmokų didinimu ar biudžeto dalimi, kurią perskirstysime per mokesčius, o priklauso būtent nuo geros valdysenos. 

Tai, kas vyko Lietuvos politikoje pastaruosius metus, nėra gera valdysena. Argi ministras, kurio neįmanoma pakeisti, nes jis labai reikalingas valdančiajai daugumai ir gali išasfaltuoti „teisingus“ keliukus, dirba skaidriai ir sąžiningai? 

Visi, kas mato šį politinį cirką, suvokia, jog juos lemia korupciniai ryšiai. Arba sveikatos apsaugos sistema – nors jai skiriame didžiulius pinigus, neįmanoma patekti pas specialistus nelaukiant 3 ar net 6 mėnesių. Tokie pavyzdžiai rodo, kad mūsų šalyje vis dar trūksta tos geros valdysenos. 

Kreta. T.Janeliūno foto.

Pakalbėkime apie moteris. Kokios moters savybės svarbios šiuolaikinėje politikoje? Ar moterų politikių valdymo stilius skiriasi nuo vyrų?

Sudėtingas klausimas. Negalima užtikrintai pasakyti, kad moterys politikės turi išskirtinių savybių lyginant su vyrais. Tapo populiaru, pavyzdžiui, Facebooke, juokais lyginti, kaip krizes sprendžia vyrai, ir kaip moterys, pabrėžiant, kad esą tose valstybėse, kur moterys užima valdančiąsias pozicijas (pavyzdžiui, Vokietijoje, skandinavų šalyse, N. Zelandijoje), su krizėmis susitvarkoma efektyviau. 

Būtų įdomu patyrinėti, ar tai išties lemia vyriška ir moteriška psichologija. Bet labai abejoju, ar didelių skirtumų atrastume, įvertinę didelę politikų imtį.

Kita vertus, vyrams, regis, dažniau tenka įrodinėti, kad jie yra lyderiai, pabrėžiant, savo kaip „alfa patino“ vaidmenį. Pavyzdžiui, Putinas turi būti ir gražus, ir raumeningas, traukti amforas iš jūros dugno ir pasibalnoti mešką. Ir sprendimai tuomet priimami tokie, kurie gražiai atrodo iš viešųjų ryšių pusės, bet galbūt nėra geriausi žmonėms.

Moterims politikėms to nereikia. Prasimušusios iki lyderių pozicijų, jos ne tiek daug laiko skiria savo įvaizdžiui, o daugiau tikrų problemų sprendimui. 

Prisiminkime kad ir D. Grybauskaitę. Jos patarėja D. Ulbinaitė savo knygoje rašo, kad pirmuosius mėnesius D. Grybauskaitė išbandė keletą įvaizdžių ir išsirinko tamsų mėlyną kostiumėlį, su kuriuo per dešimt metų ir neišsiskyrė. D. Grybauskaitė nusprendė, kad turės vieną kostiumėlį, vieną įvaizdį, vieną šukuoseną. 

Tai atlaisvino laiko ir energijos svarbiems sprendimams priimti. Kitos moterys lyderės elgiasi panašiai. Tarkime, Vokietijos kanclerė A. Merkel. Jos kaip lyderės įvaizdį suformavo tai, kaip ji mąsto, kaip apdoroja informaciją, kaip prieina iki sprendimų, o ne kaip ji atrodo. 

Galbūt mažesnis dėmesys savo ego patenkinimui daro moteris lyderis efektyvesnes.

Kokia yra šiuolaikinė moteris? Kas tau joje patinka ar nepatinka?

Labai pritariu emancipacijos siekiams – profesinėje, akademinėje, kūrybinėje srityje moterys turi būti traktuojamos lygiai su vyrais. Jokiais būdais moterų negalima nuvertinti, joms mokėti mažiau ar užkirsti kelią karjerai. 

Lietuvoje tikrai judame ta linkme, nors galbūt ir ne pakankamai sparčiai. Kita vertus, erzina tai, kad kai kuriais atvejais šis procesas paverčiamas „medžioklės sezonu“. Kai svarbesniu tampa kažkokia formali lygybė, pavyzdžiui, skaičiuojant lyčių santykį konferencijų pranešėjų tarpe. Trumpalaikis, formalus rezultatas kai kada tampa svarbesnis už tikrąją lygybę. 

Dabartinės moterys labiau pasitiki savimi ir tai yra geroji emancipacijos pusė. Moterys gali išsakyti savo nuomonę tais klausimais, kurie anksčiau atrodė grynai vyriški, pavyzdžiui, apie techniką, politiką, remontą ar sportą. Nebėra sričių, kuriose moterys negalėtų dalyvauti. 

Lyginant su mūsų mamų, močiučių karta, šiuolaikinės moterys drąsesnės, savarankiškesnės. Mažiau moterų savo realizaciją sieja su santuoka, vaikų auginimu. Net ir visuomenė pripažįsta, kad moteris gali būti pilnavertė asmenybė ir viena, be vyro ir vaikų.

Iš kitos pusės, man labai smagu matyti, kai moterys nebijo būti moterimis, mėgaujasi savo moteriškumu, leidžia sau būti jausmingomis, žaviomis ir geba tą parodyti. 

Nors šias savybes galima pavadinti stereotipinėmis, kodėl jų reikėtų atsisakyti, jei jos daro pačią asmenybę patrauklią ir simpatišką? 

Nemažai daliai moterų norisi šeimos, skirti savo meilę ir rūpestį kitam. Tai labai žmogiškos savybės. Jei moteris randa savo išsipildymą šeimoje, tai labai gražu ir sveikintina.

Ačiū už interviu:)

TEKSTO AUTORĖ: Miglė Janeliūnienė, Rašymo laboratorijos “Lab’as MANO TEKSTAI” studentė

FOTO: asmeninio archyvo nuotraukos, Tomo Janeliūno nuotraukos

2 komentarai (-ų)

Komentaras

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Komentuoti: admin Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *