Apie žygius, adrenaliną ir gyvenimo polėkį

Turbūt nėra žmogaus, kuris visiškai neturėtų draugų. Net didžiausi vienišiai be jų neišsiverčia.

Kartais, būdami šalia draugų, pamirštame, kokie jie yra įdomūs, išskirtiniai, unikalūs – kiekvienas savaip. Kokių nuostabių savybių jie turi ir kaip praturtina mūsų gyvenimą.

Šiandien kalbinu savo brangią draugę, klaipėdietę Gintarę Kuzmarskytę – Bulsę, kuri yra ne tik mano draugė, bet ir be galo energinga moteris. Kad galėtų kuo daugiau nuveikti, ji kruopščiai planuoja ne tik savo darbus, bet ir laisvalaikį. Tam net turi specialių kalendorių.

Šiandien su Gintare šnekučiuojamės apie judėjimą į priekį – tiek kojomis, tiek mintyse…

Gintare, kasdien aplankai be galo daug renginių, domiesi skirtingais reiškiniais – kaip visur suspėji?

Dėl suspėjimo, tai čia labiau ne laiko reikia, o noro. Laiko turiu tiek, kiek ir kiti. Tiesiog aš turėdama galimybę rinktis tarp ramaus pabuvimo namie ir dalyvavimo kažkur, visada renkuosi dalyvavimą.

Kas skatina norą bėgti iš namų?

Tą norą kažką veikti ne namuose, ko gero, lemia ne jausmai ir mintys, o mano temperamentas. Tiesiog sunku nusėdėti vietoj. Ir, aišku, visada malonu patirti kažką naujo. Mėgstu aktyvią veiklą – kaip alternatyvą savo sėdimam darbui. O ir sveikatai į naudą!

Tik kartais sunku pasirinkti tarp kelių įdomių veiklų, vykstančių tuo pačiu metu, nors persiplėšk !

Sėkmingai įveikei ne vieno žygio maršrutą. Gal pameni koks buvo pirmasis ?

Mano pirmasis žygis buvo prieš trejus metus. Kalėdinis žygis, kuriame sudalyvauti paskatino draugas, jau kurį laiką praktikuojantis žygiavimą. Ši mintis labai patiko, nes norėjosi pakilti nuo vaišėmis nukrautų stalų ir šiek tiek prasijudinti.

Pats pirmas žygis ir iškart – 25 km! Kaip pirmam blynui buvo kiek daugoka, kitą dieną kūnelis braškėjo. Fiziškai nebuvau pasiruošusi, bet psichologiškai, manau, kad taip.

Kodėl Tave traukia žygiai?

Į žygius dažniausiai einu tam, kad pabūčiau su savo mintimis. Dalį žygio bendrauju su bendrakeleiviais, bet labai mėgstu pabūti ir pati sau. Be to, prasimankština kūnas, prasivėdina galva. Ne kartą esu išėjusi į žygį „ant ligos ribos“ ir visada, tfu tfu tfu , pasveikdavau – grynas oras, kartais šlapias, šaltas ir vėjuotas, išeidavo man į sveikatą.

Tikslo – nueiti kuo daugiau kilometrų – sau nekeliu. Man svarbus pats procesas, o ne rezultatas. Žygiais aš mėgaujuosi. Mano įveiktos distancijos, toli gražu, nėra įspūdingos.

Tačiau man patinka maršrutai, kuriuose yra papildomų iššūkių, dėl to mėgstu žygius į kalnus, kur esmė ne atstumas, o maršruto sudėtingumas, dėl kurio patiri gerą adrenalino dozę. Bet, aišku, visada įveikus maršrutą, ateina malonus nuovargis ir pasitenkinimas.

Kaip gimsta bendrumo jausmas grupėje, kuri žygio pradžioje – tik sauja svetimų žmonių?

Kartu pražygiavus, nepažįstami žmonės tampa pažįstamais. Čia kaip ir bet kurioje bendroje veikloje. Bendri interesai suartina. O jei dar ką nors sudėtingo tenka kartu išgyventi, kai reikia vienas kitam padėti,  tuomet žygis tampa ne tik pažinties, bet ir draugystės pradžia.

Yra sakoma, kad pabuvęs kalnuose, ten palieki dalelę savęs.

Man visada norisi grįžti į kalnus, kalnai užburia, kalnais „susergama“.
Kai grįžtu po kelionės ar žygio, tą pačią dieną negalvoju apie naujus žygius, bet užtenka poros dienų, ir mintys vėl pradeda apie tai suktis…

Nemažai tavo žygių buvo įveikti basomis kojomis.

Basomis dalyvavau 2-uose žygiuose. Tiesiog tai dar viena įdomi patirtis. Kai kurie žmonės jiems apibūdinti vartoja žodį „įsižeminimas“. Ir iš tiesų, žygiai basomis – tarsi susiliejimas su gamta, žeme, aplinka. Tik tuo reikia tikėti…

—

Teksto autorė: fotografė Dovilė Čižaitė-Jonikė, Rašymo laboratorijos Lab`as MANO TEKSTAI studentė.

http://dovilefoto.lt

Foto: Asmeninio Gintarės Kuzmarskytės – Bulsės archyvo nuotraukos.