Asta Jasaitė: “Fotografija man kaip dienoraštis…”

Asta Jasaitė – fotografė, kuri geba žvelgti toliau ir giliau, nei mato žmogaus akys.  Nei fiksuoja fotoaparato objektyvas. 

Jos unikalus gebėjimas – prakalbinti žmogaus sielą, atverti jo jausmų pasaulį ir iš akimirkų, praleistų kartu, sukurti magišką fotoistorijų pasakojimą.

”Esu natūralumo šalininkė. Mano stilius šiltas. Mėgstu iškart susidraugauti… Jauskite, kuklinkitės, būkit išsišokę, reguliuokite, būkite romantiški, energingi, lėti, nieko nedarykite – bet būkite SAVIMI! BŪKITE! “ – taip savo fotografavimo stilių pristato fotografė, įamžinanti ne tik asmenines akimirkas, bet ir renginius, vienetinius daiktus, interjerus.

Savo, kaip fotografės kelią Asta pradėjo nuo patyriminių stovyklų moterims. Ieškodama savęs, atrado ne tik gražius kitų moterų pasaulius, bet ir svajonių veiklą…

Su Asta Jasaite pirmiausiai susipažinau socialiniuose tinkluose – labai “užkabino” jos nuotraukos, darytos patyriminėse moterų stovyklose. Norėjau pati išgyventi tai, ką ji fiksuoja. Ir pavyko! 33 gimtadienio proga pasidovanojau sau ypatingą dovaną – neįkainojamą ir nepamirštamą fotopatirtį su Asta Jasaite..…

Asta, esi ne kartą citavusi Mikės Pūkuotuko žodžius: „Žinai, rytojaus nėra. Aš tikrinau. Atsikeli – ir vėl šiandien“. Ar dėl to „šiandienos“ trapumo prieš 3 metus atsisakei samdomo darbo?

Smagu, kad prisiminei šią citatą. Tikrai, būtent tais metais, kai išėjau iš samdomo darbo, ši frazė man tapo itin sava. Pasirinkusi palikti samdomą veiklą, nesupratau, kur išeisiu. Žinojau, kad moku fotografuoti. Tikėjau, kad jeigu 36 metus gyvenau gerai be didelių planų, tai priėmus sprendimą  – išeiti iš samdomo darbo – blogiau nebus. 

Ir šiandien, po 3 metų, tai galiu tik patvirtinti. Kartais stebiuosi, kaip gražiai gyvenimas man atsiunčia tuos žmones, tas aplinkybes, situacijas, kurių man iš tiesų reikia. Jose būna visko – ir dėkoju, ir džiaugiuosi, o kartais paverkiu.

Tačiau visi susitikimai ir patirtys  mane labai augina. Turbūt toks ir yra tikslas – gyventi ir augti. O spartesnis ir tikresnis augimas vyksta šalia žmonių, kuriuos gyvenimas atsiunčia natūraliai. Iš tiesų, fotografuodama sutinku labai daug įdomių žmonių, ir man tai didžiulė dovana.

Kaip nutiko, kad pradėjai fotografuoti patyrimines moterų stovyklas?

Iš pradžių pradėjau pati dalyvauti tose stovyklose, o po to pamažu užsinorėjau ir fotografuoti. 

Fotografija man kaip dienoraštis. Jeigu lieka nuotrauka, tai tarsi reiškia, kad ir aš toje akimirkoje dalyvavau. Nuotraukos leidžia prisiminti, kaip jaučiuosi, ką patyriau, ko išmokau, ką sutikau ir padeda susigrąžinti tą jausmą praėjus kuriam laikui. 

 Fotografuoju įvairius moterų renginius, įamžinu jų patyrimus, tačiau labai ryškus impulsas eiti šia kryptimi buvo pradėjus bendrauti ir bendradarbiauti su “Džiaugsmo akademijos” įkūrėja, kelionių moterims organizatore Giedrė Pūkienė.  Gera fotografijomis liudyti tai, ką moterys patiria, atranda, atpažįsta, kai leidžiasi į neišmatuojamus savus gylius. Jautriai, aistringai, iš lėto, energingai – kiekviena tai daro savo tempu, nes niekur nėra užrašyta, kaip reikėtų….

Kokius pėdsakus tavyje paliko  stovyklos moterims? 

Jos man kasdien primena, kokios skirtingos yra moterys, koks unikalus jų kelias, atrandant save, pradedant sąmoningai žiūrėti į savo gyvenimą. Kai atsako sau į klausimą, kas jos yra, kai pameta save šeimoje, darbe tarp daugybės veiklų ir visame tame neberanda džiaugsmo? Vieną kartą suradus atsakymą į rūpimą klausimą, nereiškia, kad jį visada ir visose situacijose galėsi pritaikyti…

…Ką norėsiu užfiksuoti fotografuodama, nelabai planuoju. Man svarbu apskritai perteikti jausmą tokį, koks jis bus tą akimirką. Suprantu, kad fotografuodama moteris, aš žiūriu į save. Mes kasdien  žiūrime į veidrodį, kaip atrodome. Jame matome save skirtingą, atsispindinčią įvairiausias būsenas. 

Kai fotografuoju moteris ir vėliau žvelgiu į rezultatą, matau daugybę moters veidų. Moteris viena, o jos veidų begalybė. Kasdienybėje moterys ne visada leidžia sau matyti savo skirtingus veidus ir būsenas. O kai savęs nepažįsta, kai kurios situacijos gali išmušti iš pusiausvyros ir tada moteris nesupranta, kodėl priima tam tikrus sprendimus. Gebėjimas matyti savo skirtingus veidus yra savęs visokios priėmimas. Ir meilė sau – visokiai….

Asta, fotosesijose moterims sakai: “Nusiteik, kad visiems nepatiksi. Išbūk. Išlauk. Giliai kvėpuok. Nurimk. Daryk ką nori, o aš liudiju šią akimirką”. Kaip atsirado toks tavo požiūris ir ją jis duoda?

Tai, kas vyksta fotografavimosi metu, nevadinu fotosesija. Tai patyrimas, “pagyvenimas” fotografijoje. Toks požiūris gimė leidžiant lėtai pažinti pačiai save ir suvokiant, kaip tai man padeda. 

Ir tai, ką sakau moterims per tą fotografavimo patyrimą, tai tarytum sau ier sakau. Kai kūnas atsipalaiduoja, tada ir aš, ir  fotografuojama moteris tampame tikros. Objektyvo dėka, tarsi girdžiu moterų, kurias fotografuoju, mintis. 

Kuomet kūnas sustingsta, fotografija tampa nenatūrali. Aišku, galima kažkaip padaryti, kad būtų gražu (ir bus gražu), bet tai nebus tikra. 

Aš noriu, kad moteris fotografavimą patirtų ne per įtampą ir stereotipus, o per savo vidų. Ir būtų paneigti mitai, kad ji “yra nefotogeniška” arba, kad fotografuotis baisu. 

Galutinis rezultatas atsiranda iš mėgavimosi ir gilaus buvimo pačiame procese. Fotografę galima net mintyse pasiųsti kažkur… Ir tikiu, kad esu pasiųsta ne kartą… 

Bet aš nepasiduodu ir vedu žmogų toliau, giliau, nes jaučiu, kad viskas vyksta ir pavyksta. Ir tada moteris gali pamatyti daug savo skirtingų veidų bei susipažinti  su savimi iš naujo. 

Kas tau pačiai padeda nepamesti ramybės?

Kvėpavimas, sąmoningumas ir gamta – ji yra tokia stebuklinga! Sąmoningai stengiuosi stebėti save iš šalies. Esant eksremalioms situacijoms, – kvėpuoti, stabdyti save kvėpavimu, neskubėti, nusiraminti, greitai “sumąstyt”, ką sakyti, ką nutylėti, kad neįskaudinčiau kito žmogaus. 

Bet jeigu vis dėlto norisi pasakyti, nesvarbu ką – tai ir pasakau. Ir tai nekyla iš momentinės emocijos, o labiau iš tikro pajautimo.

Man atrodai laiminga. O kas tau yra – laiminga moteris?

Dėkoju, kad mane matai kaip laimingą moterį. Visi Tavo užduoti klausimai privertė susimąstyti ir permąstyti savo suvokimus. 

Manau, kad laiminga yra ta moteris, kuri moka mėgautis gyvenimu, nesvarbu, kad ir kas jame vyktų. Tai besąlyginis, nepaviršutiniškas malonumas. Ar skaudu, ar liūdna, ar gera, ar malonu. Ir visose situacijose ieškoti būdų, kaip sau padėti, jeigu “malonu” nesigauna natūraliai.

Ieškoti būdų, kaip vienoje ar kitoje situacijoje norėtumei jaustis ir ką gali padaryti, kad jaustumeisi taip, kaip nori. 

Štai dabar stebiu skruzdėles ir man taip malonu tai daryti! Kuo ilgiau stebiu, tuo maloniau. 

Iš tiesų gamtoje tiek daug išminties. Natūralaus tikėjimo. Pasitikėjimo. Priėmimo….

Manau, kad bet bet kokioje situacijoje svarbu neužsidaryti, neužsispazmuoti, neužsibūti per ilgai, o leisti būti viskam. 

Ir eiti pirmyn…

Dėkoju už pokalbį!

—-

Interviu autorė MONIKA KAVALIAUSKIENĖ, Rašymo laboratorijos “LAB’as MANO TEKSTAI” absolventė.

FOTO. Astos Jasaitės asmeninio archyvo nuotraukos