APIE LAIMINGĄ MOTERĮ, KURI VISUOMET GYVENA TAVYJE

Šiandien man parašė jauna mergina. Jos laiškas buvo persmelktas liūdesio ir nusivylimo. Mergina guodėsi, kad jai nesinori, net baugu vakarais grįžti į namus, nes ten jos niekas nelaukia…

O taip ji ilgisi meilės ir mylimo žmogaus! Ir bijo, kad visą gyvenimą gali taip ir likti viena, be šeimos, be vaikų…
Taip, ji puikiai jaučiasi būdama veikloje, bendraudama su žmonėmis, tačiau su siaubu prisimena šaltus namus, į kuriuos vis tiek tenka grįžti. Todėl stengiasi kuo daugiau visur dalyvauti, kuo nors užsiimti, kad tik nereikėtų susidurti su savimi akis į akį.
Mergina rašė, kad jeigu būtų jos gyvenime mylimas vyras, tada ji jaustųsi laiminga. Turėtų tikslą, dėl kurio būtų verta rytais atsikelti iš lovos, ruošti maistą, tvarkyti namus, prižiūrėti ir lepinti save.
Skaičiau šį laišką ir pro akis prabėgo mano gyvenimo istorijos. Regis, kažkas nukėlė keletą metų atgal ir aš skaitau savo pačios laišką.
Beveik už visų mano istorijų stovėjo didžiulė nemeilė sau tokiai, kokia esu dabar ir lūkestis, o gal net pretenzija gyvenimui, kad jis neduoda to, kas mane gali padaryti laimingą.
Man, kaip ir daugeliui atrodė, kad laiminga būsiu tik tada, kai…

1) turėsiu pakankamai pinigų, štai tada tai lepinsiu save masažais, pedikiūru, gražesniu rūbu, kelionėmis.

2)turėsiu mėgiamą veiklą, kur galėčiau visapusiškai realizuoti save, štai tada tai visiškai būsiu laiminga, nes darysiu tai, kas man patinka, nereikės kankintis einant į nemėgiamą darbą, kur bjaurus viršininkas iš manęs reikalauja verstis per galvą, o pats švilpauja nieko neveikdamas.…

3) turėsiu mylimą vyrą, kuris man padės finansiškai, suteiks saugumą, bus tvirtas petys, į kurį galėsiu atsiremti, kai bus sunku, bet svarbiausia, jis man suteiks gyvenimo prasmę, duos šeimos jausmą, jo dėka aš turėsiu ir pinigų, ir galėsiu rašyti, nes juk visuomet labai norėjau rašyti ir jo dėka pagaliau galėsiu parašyti savo svajonių knygą!:)

Viskas kada nors…. Kai kažkas įvyks….Kai kažkas duos….Kažkas, kas nepriklauso nuo manęs. Nes aš juk esu tokia, na, silpna, žaisliukas žiauraus likimo rankose ir todėl turiu teisę verkti ir būti nelaiminga, nes gyvenimas mane nuskriaudė… O kitiems davė tą, tą ir aną….
Turėjau išverkti labai daug ašarų, kol pradėjau savęs klausti: negi aš nesu atsakinga už tai, kas vyksta su manim? Nejaugi tai, kas yra mano viduje, tie negatyvūs jausmai, yra sukurti kieno nors kito, o ne mano pačios? Argi gali situacija taip paveikti sveiką žmogų, kad jis, turėdamas rankas,kojas, daug įvairių talentų, nebesugebėtų ryte atsikelti iš lovos ir pasidžiaugti, kad atsikėlė? Negi tai, kas šiandien vyksta su manim, iš tiesų vyksta be mano valios ir be mano pasirinkimo? Tiesiog kažkas mane taršo, o aš bejėgė tam atsipirti?
Meluosiu, jeigu sakysiu, kad mano išsiblaivymas vyko iš karto. Į tai vedė tikrai ilgas kelias, daug įvairių žmonių man padėjo. Susivokti ir praregėti, kad vien tai, jog esu, kad kvėpuoju,kad ryte galiu nueiti iki vonios pati, kad turiu namus, o ne stoviu lauke permirkusi iki siūlo galo ir nespoksau su viltimi – gal kas įleis į laiptinę, kad galėčiau padėti galvą ant kilimėlio, o pasui būčiau paspirta ryte išeinančio iš buto žmogaus. Kad aš galiu pati pasigaminti pusryčius, gerti kavą, o ne uostyti maisto kvapą, kuris sklinda vakarais per atidarus langus. O Dieve, ir kad galiu pati valgyti, pati savo rankomis ir pati maistą nuryti, nes mano gerklėje nėra įstatytas joks vamzdelis, kuris neleidžia maistui liestis prie gomurio, tekėdamas tiesiog į skrandį….
Aš turiu viską, kad būčiau laiminga dabar. Absoliučiai viską! Ir Tu tai turi.
Pasveikimas, o taip, nes tokia būsena yra tikrų tikriausia dvasios liga, kai žmogus nesugeba mylėti tokio savo gyvenimo, kokį jam davė Dievas, atėjo palengva. Žingsnis po žingsnio. Ir tikrai nebuvo taip, kad praregėjau visai kitomis akimis staiga, be jokių vidinių pastangų, be jokios intencijos praregėti.
Ir dar. Atsirado geras Mokytojas. Vyras, kurį labai mylėjau ir kuris privertė mane suprasti, jog niekas niekada už mane nepadarys vieno svarbaus dalyko – ogi neužpildys manęs ir nepadės jaustis laiminga.
Ši pamoka buvo labai skaudi, nes mano mylimas vyras atrodo piktybiškai darė taip, kad mane skaudintų. Nors buvo labai geras žmogus, tačiau nedavė to, ko aš taip norėjau – savo meilės, savo dėmesio, kol galop iš viso dingo iš mano gyvenimo, palikęs tik liūdesį ir nusivylimą…
Tik vėliau supratau, kad šis vyras man davė tiek, kiek galėjo duoti tuo metu. O aš vis reikalavau. Ir buvau labai nelaiminga, kad situacija klostosi ne pagal mano scenarijų. Ir tik po kurio laiko turėjau pripažinti, kad nors ir ką jis man būtų davęs, aš vis tiek nebūčiau patenkinta, nes manyje gyveno moteris, kuri pati savimi buvo nepatenkinta, pati savęs nemylėjo ir labai laukė, kol kažkas kitas atliks mano namų darbus – numalšins tą nemeilę sau ir išsklaidys liūdesį. Deja, tai neįvyko…
Kur aš lenkiu? Kad būti laiminga – tai išskirtinai asmeninis mūsų pasirinkimas, kad ir kaip nepatogiai, įžūliai tai skambėtų. Nes visi žmonės iš esmės skiriasi tik dviem dalykais: vieni nori, kad jiems duotų, suteiktų, juos apdovanotų, kiti mokosi viską kurti patys savyje, savo viduje. Pabrėžiu, kurti savo viduje, o ne išorėje ir tame jų galios paslaptis.
Sutinku labai daug moterų, o ir aš pati tokia ilgą laiką buvau, (gal beveik visą iki šiolei nugyventą gyvenimą!), kuri tikisi, kad jos asmeninę savijautą pakeis kas nors, tik ne ji pati. Kuri laukė, kad ateis Jis, tvirtas, savimi pasitikintis, turintis pinigų, statusą visuomenėje, nes juk tokio mes visos norime, – vyriško vyro!
Tačiau tuo pat metu jis vaikščios su mumis susikibęs už rankų ir šluostys ašaras, guos mus, kalbės tik gražius žodžius, nes jeigu nekalbės gražių žodžių, mes juk vėl būsime nelaimingos! Tas vyriškas vyras visuomet bus švelnus, visuomet mus išklausys, dovanos gėles ir bus 24 val. per parą online su mūsų gera/bloga savijauta.
Ne! Apgailestauju, bet taip niekada nebus! Net ir pats tobuliausias vyras nenorės nuolat šluostyti ašarų, klausytis mūsų istorijų. Nes tada jam nebeliks kada būti savimi, gyventi, būti tikru vyru! Siekti tikslų, spręsti svarbių užduočių. O ir vyro būdas kiek kitoks nei mūsų. Kol veiks chemija (įsimylėjimo fazė santykiuose), taip, galbūt jis labai norės atrodyti kitoks, kad tik mums įtiktų. Tačiau ateis diena X, kai jis panorės sugrįžti prie savo žaislų.
Ir tada mes vėl liksime pačios su savimi. O kas tuomet mus pripildys? Kas tuomet mus padarys laimingas? Ir ar nebus vėl baisu grįžti į namus, kai vyras bus išvykęs arba grįš vėlai po sunkių dienos darbų ir tik kris į lovą, neturėdamas jėgų su mumis net persimesti apie reikalus?
Ne, jokiu būdu nepiešiu paties blogiausio scenarijaus. Tik noriu labai švelniai pasakyti: viskas, abosliučiai viskas prasideda nuo mūsų pačių. Nuo tos vidinės būsenos, nuo vidinio laimės jausmo, kurį galime (ir privalome!) kurti pačios.
Kaip tai pradėti daryti? Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai? Papasakosiu apie tai kituose tekstuose.

Apkabinu Tave, Rolanda

P.S. Parašyk man, jeigu kažkas slegia, gal galėsiu pasidalinti savo patirtimi ir padėti tau?: info@laimingosmoterys.lt

0 komentarai (-ų)

Komentaras

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *